Tikriausiai pagal tokį sprendimą galima tik susidaryti nuomonę, kad kalbos laisvės internete klausimas yra labai sudėtingas, priklausantis nuo daugybės niuansų. Ir labai aiškiai suprasti, kad garsūs Marko Zuckerbergo pažadai ir žodžio laisvės deklaracijos gali būti pašluotos po kilimu, kai tai nėra patogu.
Štai, pavyzdžiui, praėjusių metų gruodį „Facebook“ po Rusijos interneto erdvės prižiūrėtojų prašymo sutiko cenzūruoti didžiausio Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritiko Aleksejaus Navalno puslapį socialiniame tinkle. Po šio sprendimo „Washington Post“ žurnalistas Michaelas Birnbaumas rašė, jog tai yra ženklas, kad „Facebook“ galimybės tapti politinių opozicinių judėjimų saviraiškos platforma yra ribotos.
O ir iki tol netrūko kritikos, kad „Facebook“ blokuoja puslapius, susijusius su Sirijos ir Kinijos disidentais. Tarptautinės Tibeto kampanijos organizatoriai išleido peticiją, nukreiptą prieš numanomą „Facebook“ cenzūrą – ją pasirašė daugiau nei 20 000 žmonių.
Formaliai „Facebook“ Kinijoje net neveikia, bet pastaruoju metu šio socialinio tinklo valdytojai ėmėsi žingsnių, kurie Kinijos politikams ir interneto erdvės sergėtojams tapo signalu, kad „Facebook“ norėtų žengti į Kiniją, kurioje yra 648 mln. interneto vartotojų – puikiai suvokiant, kad šioje šalyje galės veikti tik smarkiai cenzūruota socialinio tinklo versija.
Anot BBC, „Facebook“ gavus Ankaros (Turkija) teismo sprendimą, pastarosiomis dienomis blokavo nežinomą kiekį puslapių, kurie „įžeidžia pranašą Mahometą“. Su padėtimi susipažinęs, bet įgaliojimų kalbėti viešai neturintis asmuo patvirtino, kad „Facebook“ „po galiojančio teisinio reikalavimo blokavo turinį taip, kad šis nebebūtų matomas Turkijoje“. Anksčiau įmonėms, nesilaikiusioms teismo reikalavimų tekdavo susidurti su rūsčia realybe – pavyzdžiui, „Twitter“ ir „Youtube“ Turkijoje tapo visiškai neprieinamomis.
Turkija – gana didelė, technologijų bendroves tarsi medus traukianti rinka, turinti savų ypatumų, susijusių su cenzūra. Pavyzdžiui, vien per pirmą 2014 m. pusmetį „Facebook“ Turkijoje gavo 1893 reikalavimus cenzūruoti turinį – juos pagal tokių prašymų kiekį lenkia tik Indija. Nemažos dalies tokių reikalavimų priežastis – Turkijoje galiojantis draudimas kritikuoti Turkijos valstybės įkūrėją Mustafą Kemalį Atatiurką arba dabartinį Turkijos prezidentą.
Žinoma, „Facebook“ yra tarptautinė kompanija, privalanti paklusti įstatymams kiekvienos valstybės, kurioje vykdo veiklą – be teisės rinktis, kurie įstatymai jai patinka, o kurie – ne. Be to, „Facebook“ vidaus politika – griežtai laikytis įstatymo raidės, ar tai būtų įsipareigojimai sutartimis, ar valstybių įstatymai.
Bet M. Zuckerbergo žodžių ir veiksmų išsiskyrimas per tokį trumpą laikotarpį bado akis. Nors nesąžininga kaltinti „Facebook“ dėl to, kad griežtai laikosi kiekvienoje valstybėje galiojančių įstatymų, bet M. Zuckerbergui žodžio laisvės angelo-sargo vaidmuo šiame kontekste tikrai nėra tinkamas.
