Paprastesniuose skaitmeniniuose fotoaparatuose (muilinėse) žmogui žvelgiant per vaizdo ieškiklį iš tikrųjų matomas ne visai tas vaizdas, kuris nufotografuojamas, o į jį panašus vaizdas, kuris matomas per mažesnį specialų ieškiklio lęšį.
Veidrodiniai fotoaparatai veikia visai kitaip – juose papildomo ieškiklio lęšio nėra, fotografas viską mato lygiai taip, kaip tai bus „matoma“ ir kameros jutikliui. Besiruošiant fotografuoti šviesos spinduliai, patekę pro objektyvą, atsimuša į 45 laipsnių kampu pakreiptą veidrodį ir keliauja aukštyn, o dar kartą atsimušė į pirmajam lygiagretų veidrodį – į fotografo akį. O paspaudus užrakto mygtuką, prasideda stebuklai: veidrodis užsilenkia viršun ir atsiveria sienelė su užuolaidėlėmis, kurios slepia jutiklį.
Už užuolaidėlių – šviesos jutiklis, kuris registruoja vaizdą: kuo išlaikymas ilgesnis, tuo daugiau šviesos ant jo patenka, tuo šviesesnė gaunama nuotrauka. Ir tuo sunkiau kokybiškai užfiksuoti judančius objektus. Išlaikymo trukmė priklauso nuo to, kaip ilgai užuolaidėlės atveria šviesos kelią link jutiklio – jis gali trukti nuo kelių sekundžių iki tūkstantųjų ir net dešimttūkstantųjų sekundės dalių.
Visus šiuos procesus – veidrodžio vartymosi, užuolaidėlių atsidarymo ir užsidarymo procesą užfiksavo „Youtube“ jau gerokai išgarsėję didelio greičio filmavimo specialistai „The Slo Mo Guys“.
