Žydai gyveno mieste ar miestelyje, dvare ar smuklėje ir visi kartu sudarė skirtingo lygmens bendruomenes – kahalus ir priekahalius.
Atsakymo į šį iš pažiūros nesudėtingą klausimą reiktų ieškoti nustatant charakteristikas, kurios leistų suprasti XVIII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žydų bendruomenės kasdienybę veikusias aplinkybes.
Kaip LDK teritorijoje buvo pasiskirstę žydai, kas galėjo lemti sklaidos valstybėje netolygumą? Kokio dydžio bendruomenės dominavo, kitaip tariant, kokio dydžio bendruomenėje gyveno daugelis žydų šeimų? Kokia buvo bendruomenės teritorinė struktūra, jos galios veikimo arealas ir kaip tai susiję su žydų sklaida?
Ieškodami atsakymų į šiuos LDK visuomenės struktūrai suprasti, jos socioekonominei raidai rekonstruoti, žydų bendruomenės istorinės šeimos demografijos duomenims nustatyti svarbius klausimus, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai atliko tarptautinį tyrimą. Siekta suderinti taikomus šeimos istorinės demografijos tyrimo metodus su LDK sociokultūrine bei socioekonomine istorija ir Vidurio bei Rytų Europos žydų istorija.
Tyrimą nulėmęs detektyvas, arba Kuris surašymas yra patikimas
Tinkami šaltiniai atsakyti į iškeltus klausimus – tai LDK XVIII a. pabaigoje mokesčių rinkimo tikslais atlikti žydų surašymai (1764–1765 ir 1784–1785 m.). Surašymų priežastį – suskaičiuoti pagalvės mokestį mokančius žydus – reikėtų turėti omenyje vertinant šaltiniuose pateiktų duomenų patikimumą. Juk visoje žmonijos istorijoje mokesčiai nebuvo itin patraukli ir mėgstama pareiga, ieškota būdų, kaip jų išvengti. Dėl šios priežasties 1784–1785 m. LDK žydų surašymas tyrimams netinka, jo duomenys yra netikslūs ir iškraipantys realybę.
Per du dešimtmečius tarp surašymų buvo suprasta, kad pateikti tikslius duomenis apie bendruomenę nenaudinga, nes du dešimtmečius neatsižvelgiant į bendruomenės narių skaičiaus pokyčius mokesčiai buvo mokami nuo surašymuose fiksuoto bendruomenių dydžio. Kaip keisis bendruomenės narių skaičius ir jų mokumas per gana ilgą laiko tarpą, niekas negalėjo prognozuoti: gerai, jei bendruomenė augs, o jos narių pajamos bus stabilios; bet galimas ir pesimistinis scenarijus, jei dėl gaisro ar ekonominių priežasčių dalis bendruomenės narių paliks savo gyvenamą vietą, o likusiųjų pajamos ir galimybės mokėti mokesčius ne tik už save, bet ir už pasitraukusius iš bendruomenės sumenks. Šią pamoką po pirmojo surašymo išmokusios bendruomenės antrą kartą kaip savo narius deklaravo tik namų valdų savininkus – savarankiškai, be bendruomenės pagalbos mokesčius įstengiančią sumokėti savo narių dalį.
Dėl šio taktinio sprendimo 1784–1785 m. žydų surašyme neatsispindi visa bendruomenės socialinė struktūra, nėra elgetų, neįgaliųjų, samdinių ar kampininkų bei jų šeimų. Neišsiaiškinę šių aplinkybių ir lygindami surašymų duomenis turėtume demografiškai neįmanomą situaciją, kai taikiu metu, nesant didesnių kataklizmų ar badmečių, populiacijos skaičius smarkiai mažėja, o ne auga, kaip turėtų būti. Šaltinių įvertinimas ir jų patikimumo nustatymas reikalavo itin nuoseklaus, ilgo ir kruopštaus tyrimo. Buvo dirbama su daugiau nei tūkstantyje rankraštinių puslapių esančia informacija apie daugiau nei 400 žydų bendruomenių (tai apie 158 000 žmonių) visoje LDK, kol galiausiai paaiškėjo, kad vienas iš surašymų – 1784–1785 m. – tyrimui tiesiog netinka. 1764–1765 m. surašymo metu žydų bendruomenės neįsivaizdavo, ko tikėtis iš naujos mokesčių rinkimo tvarkos, o ir skelbiant pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žydų surašymą jį pakartoti planuota jau po penkerių metų (bet ne po poros dešimtmečių, kaip tai įvyko), tad slapstymasis, neteisingų ar nepilnų duomenų pateikimas tebūtų turėjęs tik trumpalaikį efektą. Surašymui įgyvendinti buvo sukurta ir LDK Iždo komisijos prižiūrima gana sudėtinga, kelių pakopų duomenų rinkimo, jų patikros ir patvirtinimo sistema. Joje veikė pareigūnai, atsakingi už labai aiškiai apibrėžtų funkcijų vykdymą.
Panašu, kad ir darbui vietose paskirti tarnautojai, ir LDK lygmens biurokratinio aparato pareigūnai gana sėkmingai suvaldė duomenų rinkimo, sisteminimo ir apibendrinimo procesą, dėjo pastangų jo sklandumui užtikrinti. Visos LDK mastu aritmetinė duomenų sumavimo paklaida yra tokia maža, kad net stebina, ypač jei įvertintume dėl žmogiškojo veiksnio atsirandančias klaidas ir galimybes atlikti tikslią didelio kiekio vienarūšių duomenų apskaitą XVIII a. pabaigoje.
Bendruomenių sklaida
1764–1765 m. žydų surašymo duomenys leidžia rekonstruoti bendruomenių sklaidą ir jos tendencijas tuo laikotarpiu, kai LDK teritorija buvo didžiausia, iki pirmojo ATR padalijimo 1772 m. XVIII a. antrojoje pusėje žydų bendruomenės buvo tankiau ar rečiau susitelkusios, tačiau gana tolygiai pasklidusios visoje teritorijoje.
Mažiau žydų gyveno Vitebsko ir Polocko vaivadijose, pietrytinėje LDK dalyje ir Livonijos kunigaikštystėje. Surašymas nesuteikia informacijos, kuri padėtų rekonstruoti realų Livonijoje veikusių žydų bendruomenių tinklą: laikantis surašymą paskelbusios ATR Seimo konstitucijos, Livonijos žydai turėjo būti priskirti prie dviejuose miestuose – Kreizburge (dab. Krustpilis Latvijoje) ir Kraslove – veikiančių bendruomenių. Vitebsko ir Polocko vaivadijos, nors ir buvo pasienyje ir, atrodytų, galėjo teikti daugiau ir įvairesnių ekonominės veiklos galimybių, iš tiesų nebuvo patrauklios kurtis.
Vengta didesnio karo pavojaus ir žydams ne itin palankios Rusijos kaimynystės. 1764–1765 m. žydų bendruomenių sklaidos situacija rodo didžiausią žydų bendruomenių koncentraciją istoriškai tankiai žydų gyvenamuose centriniuose Brastos ir Minsko vaivadijų pavietuose, Gardino paviete ir Žemaitijoje. Čia buvo didžiausias žydų skaičius, telkėsi gausiausios bendruomenės: Vilniuje gyveno 4224, Brastoje – 3169, Gardine – 2418, Jurbarke – 2322 ir Kėdainiuose – 2116 įvairaus amžiaus žydai, vyrai ir moterys. Žydai buvo surašomi asmeniškai – asmenvardžiais, o pagrindinis apskaitos vienetas buvo bendruomenė.
Sutartinai bendruomene yra pripažįstamas sąlyginis gyventojų skaičius, kuris galėtų sudaryti minjan (pamaldoms sinagogoje būtina dešimties suaugusių – nuo 13 metų – vyrų grupė), apytikriai tai būtų ne mažiau nei 40 žydų. Žinoti bendruomenių skaičių ir pasirinkti bendruomenę kaip instituciją atskaitos tašku per surašymą yra svarbu ne tik vertinant sklaidos tendencijas, bet ir identifikuojant žydų gyvenamąsias vietas bei jas apibūdinant. Pasitelkime Žemaitijos atvejį. Istoriografijoje manoma, kad XVIII a. viduryje žydai gyveno kone visose 150 Žemaitijos miestietiško tipo gyvenviečių, tačiau per 1764–1765 m. surašymą buvo apskaitytos tik 34 bendruomenės. Duomenų neatitikimus galima paaiškinti, viena vertus, pasitelktais skirtingais šaltiniais (istoriografijoje žydų surašymai iki šiol buvo naudoti labai fragmentiškai), kita vertus – tyrimo metu identifikuota žydų gyvenamosios vietos struktūra.
Padarytos išvados leidžia teigti, kad žydų minėjimas vietovėje nėra institucionalizuotos bendruomenės veikimo įrodymas, kaip ir negalime sakyti, kad vienos bendruomenės nariai gyveno tik jos veikimo areale.
Kokio dydžio bendruomenių buvo daugiausia?
Išskyrus kelias bendruomenių grupes pagal joms priklausančių narių skaičių, matyti, kad apie 53 proc. visų LDK žydų priklausė didelėms ir labai didelėms bendruomenėms, turėjusioms daugiau nei 501 narį (88 bendruomenės), iš jų 28 bendruomenės turėjo daugiau nei 1000 narių, o jose gyveno 28 proc. visų LDK žydų.
Pavyzdžiui, per 60 proc. Žemaitijos, Naugarduko ir Brastos vaivadijų žydų priklausė didesnėms nei 500 narių bendruomenėms, o net 43 proc. Žemaitijos žydų gyveno bendruomenėse, kuriose buvo daugiau nei 1000 narių; jų buvo penkios, kaip ir Naugarduko vaivadijoje – daugiausia LDK. Šis palyginimas rodo tiesioginę priklausomybę tarp žydų bendruomenių skaičiaus, jų dydžio ir miestų tankumo vaivadijose. Minėtos vaivadijos yra iš tų, kuriuose miestų ir miestelių tinklas jau ir ankstesniais istoriniais laikotarpiais buvo tankiausias.
Tuo tarpu centrinėje LDK dalyje esančioje Minsko vaivadijoje net 53 proc. žydų priklausė mažoms bendruomenėms, turinčioms iki 300 narių, šioje vaivadijoje dominavo privatūs miesteliai ir buvo vos keli didesni miestai. Analogiško dydžio bendruomenėse gyveno apie 44 proc. Polocko vaivadijos, kur žydai daugiausia gyveno privačiuose miestuose, ir net 60 proc. Mstislavlio vaivadijos žydų. Šioje vaivadijoje XVII a. miestų ir miestelių tankumas buvo beveik tris kartus mažesnis nei LDK vidurkis – tad retą miestų ir miestelių tinklą sudariusioje pasienio vaivadijoje žydai neformavo didesnių bendruomenių – tai galima tiesiogiai sieti su socioekonominėmis šios vaivadijos galimybėmis
Agrarinis regiono pobūdis lėmė stiprų natūrinį ūkį, kuriame beveik nebuvo žydų teikiamų paslaugų poreikio, dėl to ir socioekonominės prielaidos kurtis didesnėms bendruomenėms nesiklostė.
Kadangi žymi dalis LDK miestietiškų gyvenviečių buvo nedidelės, daugumos žydų gyvenimas bendruomenėse, didesnėse nei 500 narių, dar nerodo jų galimo dominavimo urbanistinėje erdvėje. Lenkijoje galiojusi 300 dūmų riba, skyrusi miestą nuo miestelio, LDK nebuvo taikoma, dėmesys labiau kreiptas į vietovės teisinį statusą ir administracines funkcijas nei jos dydį. Dėl to LDK nė šimto namų neturintys miestai ir už juos didesni miesteliai nebuvo išimtis. Lietuvos istoriografijoje nėra vieningos nuomonės dėl miesto apibrėžimo ir jo požymių visumos. Dar viena aktuali problema – tai miestų ir miestelių agrarizacijos laipsnis, ypač XVIII a. Tuo nuolat skundėsi amžininkai, vertindami miestų būklę ir užstatymą, kol galiausiai 1775 m. priėmus mokesčių įstatymą buvo atimtos Magdeburgo teisės iš visų, išskyrus vienuolika, LDK miestų.
Remiantis vietovių, kuriose veikė žydų bendruomenės, statuso ir valdymosi formų analize, būtų galima formuluoti tokią prielaidą: XVIII a. antrojoje pusėje LDK žydai daugiausia priklausė skirtingo dydžio, bet būtent miestuose įsikūrusioms bendruomenėms. Išimtimi būtų galima laikyti Minsko vaivadiją, kurioje beveik nebuvo miestų, tad žydai gyveno miesteliuose veikiančiose bendruomenėse. Kiek daugiau nei kitur miestelių, turinčių žydų bendruomenes, buvo ir Žemaitijoje.
Tikėtina, kad svarstymus apie štetlą (shtetl) ir miestelį kaip vieną iš žydų gyvenimo formų lėmė retrospektyvus, kitų laikotarpių patirtimi paremtas požiūris į situaciją LDK, bet ne to meto kasdienybės realijos. Racionaliai žvelgiant buvo net nenaudinga sietis su miestelyje veikiančia bendruomene, kurios veikimo erdvė tegalėjo pasiūlyti ribotas ekonominės veiklos galimybes.
Kur gyveno žydai?
Nesvarbu, ar vertintume mieste, ar miestelyje veikusios žydų bendruomenės narių realią gyvenamąją vietą, gautume labai panašų vaizdą – mieste ar miestelyje faktiškai gyveno, o matyt, ir plėtojo verslą tik dalis bendruomenės narių.
Kitų gyvenamoji vieta buvo orientuota į smuklių bei dvarų nuomą ir kitokias aplinkinėse kaimo vietovėse ar miesteliuose plėtojamas veiklas. Iš to kyla rezidavimo ne miesto ar miestelio teritorijoje, bet priklausymo juose veikiančioms bendruomenėms reiškinys.
1764–1765 m. surašymas tokio pobūdžio informaciją pateikia ne apie visas bendruomenes, bet dažnai galima labai tiksliai pasakyti, kokios proporcijos yra tarp bendruomenei priklausančių žydų dalies, gyvenančios bendruomenės veikimo vietovėje ir kitose nevienodu atstumu nutolusiose vietose. Pavyzdžiui, turimi duomenys apie dvylika Ukmergės pavieto bendruomenių rodo, kad 57 proc. jų narių gyveno bendruomenių veikimo vietoje – mieste ar miestelyje, išimtis buvo tik Pandėlio bendruomenė, kurios visi 429 žydai gyveno pačiame mieste, tuo tarpu net 71 proc. panašaus dydžio Molėtų žydų bendruomenės narių gyveno aplinkinėse smuklėse (jų buvo net 57). Savita situacija susiklostė Breslaujos paviete. Čia kontrastas tarp skirtingų lokalizacijos formų yra didžiausias: nuo Drujos, kurios narių didžioji dalis gyveno pačiame mieste, iki santykinai nedidelės (225) Breslaujos bendruomenės, kurios vos 8 proc. narių buvo įsikūrę Breslaujos pavieto pagrindiniame mieste.
Gyvenantieji ne bendruomenės veikimo vietoje kūrėsi aplinkiniuose kaimuose, smuklėse ir dvaruose, o kai kada nemažu atstumu nuo gimtosios bendruomenės nutolusiose vietose. Tyrimo metu nustatytas didžiausias atstumas tarp konkrečios bendruomenės žydų gyvenamosios vietos ir tos bendruomenės veikimo vietos – apie 140 km. Vertinant santykį tarp bendruomenės veikimo vietos ir realios jos narių gyvenamosios vietos galima prielaida, kad aplinkinės infrastruktūros nebuvimas skatino net nedidelių bendruomenių narius orientuotis į miesto rinką ir jos teikiamas galimybes, o tai veikiau sudarė prielaidas migracijai iš nedidelių bendruomenių nei jų augimui.
Žemaitijoje galime aptikti kitur nelabai būdingą ar bent taip smarkiai neišreikštą tendenciją, kai didesnėms bendruomenėms priklausantys žydai plačiai kūrėsi kone po visą Žemaitiją. Dėl šios priežasties 68 proc. Jurbarko ir 62 proc. Palangos žydų bendruomenių narių gyveno ne bendruomenės veikimo vietoje. Šis Žemaitijos bendruomenėms būdingas savitumas veikiausiai sietinas su tankiu urbanizuotų vietovių tinklu ir tebevykusiu žydų kūrimosi Žemaitijoje procesu. Šios aplinkybės leistų paaiškinti ir santykinai žemą smuklėse gyvenančių žydų dalį (apie 34 proc.).
Atlikus tyrimą matyti, kad egzistuoja tiesioginė priklausomybė tarp krikščionių ir žydų skaičiaus, kaip vieno iš svarbių ekonominių veiksnių. Žydų bendruomenės gyvavimui ir ekonominei veiklai buvo būtina kritinė paslaugos vartotojų ar pirkėjų masė. Didesnes bendruomenes formavo aplink miestą ar miestelį atsirandančios didesnės ekonominės veiklos galimybės, o smuklės ir gyvenimas kaimuose siūlė alternatyvą mieste dėl tarpusavio konkurencijos negalintiems išsitekti žydams. Dvarų ir smuklių nuoma užtikrino daugiau ar mažiau ilgalaikę pusiausvyrą tarp bendruomenės narių, gyvenančių mieste ir už jo ribų.
Šį tyrimą atliko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai ir doktorantai, kolegos iš Lietuvos istorijos instituto ir mokslininkai iš Jeruzalės Hebrajų universiteto (prof. Shaul Stampfer) bei Maxo Plancko demografinių tyrimo instituto (dr. Mikołaj Szołtysek, dr. Siegfrird Gruber). Su susistemintais tyrimo apie daugiau nei 19 tūkst. XVIII a. pabaigoje LDK gyvenusių žydų duomenimis galima susipažinti duomenų bazėje www.censusmosaic.org.
