Žvaigždės gimsta dujų debesyse, kuriuose dujos įprastai juda gana netvarkingai – tai sudaro sąlygas joms byrėti į gabaliukus, formuojančius pavienes žvaigždes.
Nuo netvarkingo judėjimo, vadinamo turbulencija, tipinio greičio priklauso ir tai, kaip greitai jaunų žvaigždžių grupė išsilaksto į šalis.
Jei turbulencija yra lėta, jaunos žvaigždės gali suartėti viena prie kitos ir stipriai sąveikauti gravitaciškai. Tokiu atveju visas žvaigždėdaros regionas gali išsilakstyti į šalis.
Tada kurį laiką – apie šimtą metų – žvaigždėdaros regionas gali būti matomas kaip į visas puses besiplečiantis jaunų žvaigždžių, dujų gumulų ir juostų telkinys.
Būtent toks regionas aptiktas dar 2009 metais, o dabar naujais ALMA teleskopo stebėjimais nustatytos detalios jo savybės. Žvaigždės ten formuotis pradėjo prieš maždaug 100 tūkstančių metų, o prieš maždaug 500 metų bent dvi masyvios žvaigždės pralėkė viena pro kitą milžinišku greičiu.
Ši sąveika išskyrė tiek energijos, kiek Saulė išspinduliuoja per 10 milijonų metų, ir išdraskė visą regioną, kuris dabar plečiasi į šalis daugiau nei 150 kilometrų per sekundę greičiu.
Manoma, kad tokie sprogimai besiformuojančių žvaigždžių sistemose gali paaiškinti kitose galaktikose matomus infraraudonųjų spindulių žybsnius, tačiau kol kas tvirtai to teigti negalima. Su išsamesniais tyrimo rezultatais galite susipažinti čia.
Lėtai sprogstanti supernova
Supernovų sprogimai yra labai greiti procesai – žvaigždę sudraskantis kolapsas arba termobranduolinės reakcijos trunka keletą sekundžių.
Vėliau kurį laiką supernovos liekana irgi evoliucionuoja sparčiai – per keletą parų pasiekia didžiausią šviesį, o vėliau ima blėsti. Bet dabar aptikta supernova, kurios šviesėjimo procesas truko apie 50 dienų.
Blėsta ji irgi panašiai lėčiau, nei įprasta. Ši supernova priklauso nedažnam jų tipui Ibn, kuris pasižymi tuo, kad supernovos spektre nėra vandenilio linijų.
Tai reiškia, kad sprogstanti žvaigždė neturėjo vandenilio apvalkalo – buvo jį praradusi gerokai anksčiau, nei sprogo. Kad prarastų vandenilį, žvaigždė turėjo būti labai masyvi – tokios žvaigždės pučia stiprius vėjus, kurie gali pašalinti visą vandenilio apvalkalą žvaigždės gyvenimo pabaigoje.
Prieš sprogimą aplink žvaigždę susidaro jau ne vandenilio, o helio burbulas, per kurį plečiasi supernovos liekana. Paprastai liekana išauga ir praryja helio burbulą per keletą parų, o šįkart kažkaip užtruko.
Kito tyrimo autoriai pasiūlė hipotezę, kad helio burbulas gali būti labai tankus ir jame formuojasi daug smūginių bangų, kurios, judėdamos ne vien tiesiai į burbulo išorę, išskiria energiją daug ilgiau, nei įprastai.
Taip galėtų įvykti, jei supernovą sukėlė labai masyvi žvaigždė, 40-60 kartų masyvesnė už Saulę. Koks bebūtų paaiškinimas, šie stebėjimai yra naudingi, nes suteikia labai neįprastą Ibn tipo supernovos pavyzdį visų supernovų modelių patikrinimui. Išsamesni tyrimo rezultatai skelbiami čia.