Žmonijos ambasadorius Marse švenčia metų gimtadienį

Prabėgo lygiai metai nuo tos dienos, kai po septynių nervingų minučių „Curisity“ zondas sėkmingai nusileido Marso paviršiuje.

Tikriausiai niekas neužmirš „septynių baimės minučių“, per kurias NASA robotas pateko į Marso atmosferą ir lėkė link planetos paviršiaus.

Misijos inžinieriai, sukūrę marsaeigio nusileidimo mechanizmą, sakė, jog visiškai pasitiki savo kūriniu ir žino, kad jis suveiks korektiškai, nors ir jie sutiko su teiginiu, kad erdvėje kybančio „dangaus krano“ idėja yra šiek tiek beprotiška.

Visgi priežasties nervintis nebuvo – visos procedūros vyko kaip pagal vadovėlį. Sekėsi taip gerai, kad zondas nusileido vos 1,5 km atstumu nuo taško, kuris buvo pradinis navigatorių taikinys – įvertinus, kad kelionės atstumas buvo 570 mln. kilometrų, tai yra ganėtinai įspūdingas pasiekimas.

Tai ką gi per 12 mėnesių iš „Curiosity“ tyrimų sužinojome apie Marsą?

Marsaeigis nusileido 155 kilometrų skersmens Gale kraterio dugne, netoli aukšto Sharpo kalno.

Aplink Marsą besisukančio kosminio zondo nuotraukos rodo, kad Sharpo kalnas – tai 5 km aukščio darinys, kurio papėdėje yra nuosėdinių sluoksnių, atrodantys tarsi sunešti ar bent jau gerokai paveikti vandens – tai, visų su projektu susijusių mokslininkų manymu, yra puiki vieta ieškoti ženklų, kad kadaise Marso sąlygos galėjo būti tinkamos mikrobinei gyvybei, rašo BBC.

Pirmaisiais veiklos metais „Curiosity“ neabejotinai nustatė, jog sąlygos planetoje buvo tinkamos gyvybei, tačiau ar gyvybei palankios sąlygos buvo ir ant Sharpo kalno – nežinia.

Kraterio dugne geologinių lobių aptikta tiek, kad marsaeigis savo pagrindinę užduotį atliko dar prieš pasiekdamas pagrindinį kelionės tikslą.

Vien nusileidimo metu „Curiosity“ sugebėjo atverti šiek tiek Marso paslapčių: nusileidimo varilių nupūstos dulkės atidengė konglomeratus – iš mažučių akmenėlių, kuriuos tarpusavy jungė smulkenė medžiaga, sudarytas uolienas.

Kai zondo tyrimų instrumentai į šiuos darinius pažvelgė iš arčiau, mokslininkai sugebėjo patvirtinti, kad akmenėliai yra panašūs į tuos, kuriuos rastume Žemės upių vagose.

Mokslininkų skaičiavimai rodė, kad akmenėlių kraštai yra nugludinti tekančio vandens, kurio gylis kartais galėjo siekti ir liemenį.

Ir tai dar ne viskas. Vos už puskilometrio išgręžus planetos gruntą ir išaanlizavus mėginius nustatyta, kad prieš milijardus metų toje vietoje tyvuliavo ežeras, kuriame ilgą laiką būdavo neutralaus vandens. Ir kuo ilgiau „Curiosity“ ieškojo, tuo daugiau aptikta ženklų, kad kadaise Marse – bent jau Gale krateryje - buvo drėgniau.

Vienas įdomiausių šio kraterio darinių yra Shalerio atodanga. Ši plonų, įstrižai planetos paviršiui išsidėsčiusių nuosėdinių darinių sankaupa yra klasikinis kryžminės stratifikacijos (uolienų savybės, atsirandančios dėl turbulentiškai tekančio vandens poveikio) požymis. Žemėje geologai tokių darinių aptinka gana dažnai.

„Manau, Gale krateris mums parodė, kad Marsas yra iš tiesų puiki vieta tyrimams. Stebėjome didelę senovinių aplinkų įvairovę, stebėtinai turtingą – tai buvo ežerai, plakantys pakrantes ir upės, tekančios į tuos ežerus. Vandens tėkmės buvo ne tik paviršinės, aptikome ir požeminių tėkmių požymių, taip pat vandens, tekančio tarp uolienų, ženklų. Nors uolienos yra statiškos, mes, geologai, sugebame įžvelgti dinaminį peizažo vaizdą, o tai tikrai užima kvapą“, - sakė „Curiosity“ misijos mokslininkas prof. Sanjeevas Gupta iš Londono imperatoriškojo koledžo (JK).

Žinoma, faktas, kad kadaise Marse buvo gausu vandens, tikrai nereiškia, kad toje planetoje būta ir gyvybės. Tai tik būtina sąlyga, bent jau mūsų dabartiniu gyvybės suvokimu.

Kitos „būtinos sąlygos“ - energijos šaltinis organizmų metabolizmui užtikrinti ir anglies šaltinis viduląstelinėms struktūroms kurti.

Visa Žemėje esanti gyvybė palieka organinių molekulių – pavyzdžiui, amino rūgščių – pėdsakų. „Curiosity“ Gale krateryje kol kas nieko panašaus nerado, nors tai per daug nestebina.

Netgi Žemėje, kur nuosėdinės uolienos susidaro netoli biologinių darinių, dažnai nebūna jokių organinių junginių požymių. Organinių medžiagų pėdsakai yra greitai nykstantys, o atšiaurioje Marso aplinkoje jie gali nykti dar greičiau.

Žinoma, nereikia pamiršti ir daugybės nebiologinių procesų, kurių metu gali susidaryti organinių junginių, taigi, netgi atradus organinių junginių negalima bus teigti, kad „Curiosity“ rado gyvybės egzistavimo Marse įrodymų.

Visgi yra vilties, kad Sharpo kalne šis robotas ras kokių nors įdomių organinių junginių.

Kelionė į kalną bus ilga ir sunki. Numatytoji tyrimų vieta yra už 8 kilometrų nuo zondo – rootui, per dieną nuvažiuojančiam 100 metrų, tai yra labai didelis atstumas.

Bet laukimas neabejotinai bus to vertas. Skirtinguose aukščiuose išsidėsčiusių uolienų seka turėtų būti tarsi knyga, kurioje surašyta Marso geologinės evoliucijos istorija. Daugelyje kalno papėdės sluoksnių mokslininkai tikisi aptikti duomenų apie tai, jog planetos istorijoje būta daug skirtingų su vandeniu susijusių įvykių, išsidėsčiusių, tikėtina, per šimtus milijonų metų. Be to, kaip teigia misijos mokslininkė prof. Dawn Sumner, vaizdai „nuneš stogą“.

„Tai bus tarsi pasivaikščiojimas po nacionalinį parką, kaip Kanjonų žemė JAV ar Bungle Bungle Australijoje, tik vaizdai bus visiškai kitokie nei bet kas, ką iki šiol matėme Marse. Jau vien sprendžiant iš vaizdų, kuruos užfiksavome iš kelių kilometrų nuotolio, galima teigti, kad bus nuostabu. Kalno papėdė yra tokia stati, kad ją galima vadinti skardžiu, o joje bus sluoksnių, kurių spalvos ir tekstūros tikriausiai bus skirtingos“, - sakė mokslininkė.

Taigi, geriausi „Curiosity“ atradimai – dar ateityje.