Naudodami pradinius jūros lygio matavimus naujame klimato modelyje, tyrėjai išsiaiškino, kad jūros lygio vertinimas rėmėsi matavimais tam tikrose vietose, kurios neparodė globalaus pakilimo, o tikrąjį vaizdą pradedame regėti tik dabar.
Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Reaktyvinio judėjimo laboratorijos ir Havajų universiteto Manoa tyrėjai teigia, kad dabar „labai menkai tikėtina“, kad pasaulinis pasaulinis jūros lygis per XX amžių pakilo mažiau nei 14 centimetrų, o labiausiai tikėtinas buvo apie 17 cm pakilimas.
„Tai nereiškia, kad kažkas negerai su instrumentais ar duomenimis, bet dėl daugelio priežasčių jūros lygis skirtingose vietose kinta skirtingu tempu“, – sakė vienas iš tyrėjų iš Havajų universiteto Manoa Philipas Thompsonas.
„Paaiškėjo, kad geriausi istoriniai įrašai apie jūros lygį dažniausiai buvo iš tų vietų, kuriose buvęs jūros lygio kilimas mažesnis už tikrąjį pasaulinį vidurkį.“
Komanda išsiaiškino, kad didžioji dalis tiesioginių matavimų buvo atlikta 15 stočių, išdėstytų įvairiose vietose Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Šiose vietose jūros lygis kilo lėčiau, nei globalus vidurkis.
Taigi jūros lygis kyla greičiau tose vietose, kurios yra labiausiai nutolusios nuo tirpstančio ledo šaltinio. Jei matavimo stotis bus šiauriniame pusrutulyje – kur pastarąjį šimtmetį ledas tirpo sparčiau nei pietiniame pusrutulyje – matavimų parodymai bus mažesni palyginti su matavimais, atliktais toliau nuo tirpstančio ledo, tarkime, Ramiojo vandenyno pietuose ir pusiaujo regionuose.
„Tyrimas parodė, kad jūros lygio kilimas dėl Grenlandijos ledynų tirpimo buvo nepakankamai įvertintas 28 procentais, tuo tarpu jūros lygio kritimas dėl tirpstančių Alpių ledynų buvo nepakankamai įvertintas 5 procentais,“ – InsideClimate paaiškino Bob Berwyn.
Tyrėjai taip pat atsižvelgė į vadinamuosius ledyno tirpsmo pirštų atspaudus, kurie sukuria globalias jūros lygio kitimo struktūras. Jos priklauso nuo tokių faktorių kaip Žemės sukimasis ir vietinės gravitacijos spaudimas, vykstantis didelėms ledo masėms tirpstant į vandenyną.
„Tai iš tiesų svarbu: gali būti, kad tam tikri tirpsmo pėdsakai ar vėjo įtaka vandenyno cirkuliacijai gali rodyti didesnį praeities jūros lygio kilimą,“ – svarsto Thompson, „bet šie rezultatai rodo, kad vargu ar taip buvo, ir iš jų galime nustatyti minimalų jūros lygio kilimą, vykusį praėjusį šimtmetį.“
Panašu, situacija prastesnė, nei manėme, bet geroji naujiena yra ta, kad mokslinis metodas veikia visu pajėgumu. Dabar bent jau geriau suprantame tikrąją situaciją pasaulio vandenynuose.
