Gerokai liūdniau yra ne susilaukti menkaverčio epiteto, o išgirsti gretimame sakinyje „mokslinį argumentą“, kuris, anot oponento, turėtų nenuginčijamai įrodyti, kodėl šie epitetai turėtų Jums tikti. Dar liūdniau tampa pasidomėjus argumentacijos šaltiniais. Tai būna ir pseudomoksliniai žurnalai „Kvantinė Magija“ (arba metafizikos daktarų pasisakymai), ir iš idėjinių bei asmeninių paskatų vykdomos manipuliacijos mokslu. Šiandien pakalbėsiu, kaip mokslas virsta kovos įrankiu su žmonių tikėjimu bei įsitikinimais susijusioje temoje.
Nuo tikėjimų neatskiriamos yra ir šventų raštų dogmos bei bausmės dėl šių dogmų nesilaikymo. Europa išgyveno savo skaudžią tamsiųjų Viduramžių patirtį, kuomet įsigalėjusi Šventoji Inkvizicija ugnimi ir kalaviju kovojo su eretikais ir šventvagystėmis. Kartu su žmonėmis Inkvizicijos teismuose buvo teisiami, o nuteisti pleškėjo ir gyvūnai, ir knygos. Nieko keisto, jog tuo pačiu nukentėjo viduramžių mokslas bei mokslines idėjas vystę mokslininkai.
„Gyvūnai, kurie juda, turi sausgysles ir raumenis; Žemė neturi nei sausgyslių nei raumenų, todėl ji nejuda. Tai angelai judina Saturną, Jupiterį, Saulę bei kitą. Jei Žemė suktųsi, ji turėtų turėti viduje ją sukantį angelą; apačioje tėra tik velniai; todėl Žemę sukti galėtų tik Šėtonas…“
„Pastatai ir dirva nulėktų staigiu judesiu, o žmonėms būtų būtini katės nagai, kad jie galėtų likti Žemės paviršiuje“
„Jei sutinkame, kad Žemė juda, kodėl tuomet strėlė, kurią iššovė į orą, grįžta į tą patį tašką, nors pati Žemė ir visi daiktai joje per tą laiką labai staigiai pajudėjo į vakarus? Kam gali būti neakivaizdu, koks didis neatitikimas turėtų atsirast dėl šio judesio?”
Galileo Galilėjas buvo nubaustas Inkvizicijos teismo namų areštu, o jo darbai buvo uždrausti. Kitam mokslininkui – Giordano Bruno – pasisekė mažiau. Jis buvo viešai sudegintas inkvizicijos už erezijas, tarp kurių buvo ir visiems žinoma tiesa, jog Visatoje aibės kitų Saulių ir kitų planetų.
Šiais laikais taip pat galime lengvai rasti tikėjimų ir religinių grupių, nepatenkintų dabartinio mokslo teiginiais. Mokslinė evoliucijos koncepcija blogai įsipaišo į daugelio religijų šventųjų raštų kontekstą, todėl atsiranda tam tikras religinių organizacijų interesas turėti savo – „teisingą“ – mokslą, kurio teiginiai neprieštarauja religiniams tekstams. Toks pavyzdys būtų protingo sumanymo koncepcija, su kuria didžioji dalis mokslininkų nesutinka.
Krikščionybėje, islame ir judaizme homoseksualūs santykiai yra smerkiami dėl religinių motyvų – šių tikėjimų šventieji raštai turi vietas, smerkiančias vyro santykius su vyru. Tiesa, kunigai kartais nutyli mažą detalę: Senojo Testamento eilės ir jų pamokymai negalioja krikščionims, todėl argumentų prieš homoseksualumą reikėtų ieškoti vien tik Naujajame Testamente. Nei viena iš Naujojo Testamento evangelijų homoseksualumo tiesiogiai niekur nemini.
Vyro santykiai su vyru yra paminimi evangelijas lydinčiuose apaštalo Pauliaus raštuose (žodžiai arsenokoitēs, malakos ir porneia). Tai, kad Paulius naudoja žodį „arsenokoitēs“, kuris senoje graikų kalboje nėra naudojamas homoseksualams aprašyti, turėtų beskaitančiam Naująjį Testamentą sukelti nuostabą. Dar daugiau, Jonas Auksaburnis savo tekstuose naudojo šį žodį tam, kad aprašyti vaikų seksualinį išnaudojimą. Tą patį šis žodis reiškė ir gnostiniame tekste „Refutatio Omnium Haeresium“, parašytame žinomo teologo Ipolito iš Romos.
Kitas anų laikų šventikas, Joanas IV, panaudojo žodį „arsenokoitēs“ aprašyti vyro santykiams su moterimi: „kai kurie vyrai nusideda atlikdami arsenokoitēs su žmonomis“. Kitas Pauliaus naudojamas žodis „malakos“ graikų kalboje aprašė vyrišką prostituciją, vykusią pagoniškų dievų šventyklose. Dėl šių priežasčių dalis Naujo Testamento komentatorių teigia, kad Paulius smerkė ne patį homoseksualumą, o paleistuvystę ir nedorą gyvenimo būdą.
Į homoseksualumą dabartinis mokslas žvelgia su susidomėjimu ir veikiau palankiai negu smerkiančiai: 1973 metais homoseksualumas buvo išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo. Homoseksualių santykių pavyzdžių nesunkiai galime rasti gyvūnų pasaulyje, o homoseksualumas anot evoliucijos teorijos yra kompensuojamas padidėjusiu jiems giminingų moterų vaisingumu. Ne taip senai genetikai paskelbė manomai radę už homoseksualumą atsakingus genus. Atrodytų, pasaulis keičiasi ir Bažnyčia turėtų keistis kartų su pasauliu. Nors teologai ir bando atsargiai permąstyti beveik 2 000 metų senumo raštus, tačiau aukščiau paminėta pozicija Vatikane tebelaikoma gana radikalia interpretacija. Oficialiai tebėra manoma, kad visgi šventasis Paulius kalbėjo apie homoseksualius santykius, nors tam tikri poslinkiai katalikų bažnyčios pozicijoje yra akivaizdūs.
Žmonėms nėra būdinga taip lengvai atsisakyti savo pažiūrų ir įsitikinimų. Esu rašęs, kaip mūsų pažiūros paverčia mus beraščiais ir verčia ignoruoti akivaizdžius dalykus. Būtų keista, jei vos popiežiui kiek pozityviau pasisakius tokiu svarbiu religiniu klausimu, milijonai tikinčiųjų visame pasaulyje išsižadėtų sau įprastų minčių ir vertinimų. Nekalbu apie su katalikų bažnyčia konkuruojančias krikščioniškąsias bažnyčias: stačiatikių, protestantų ir kitas. Ypač tai pasakytina apie Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančias krikščioniškąsias organizacijas, sukūrusias ištisą valstybę valstybėje: krikščioniškos ligoninės, vaikų darželiai, mokyklos, universitetai, finansiniai fondai ir net moksliniai institutai!
Šį kartą pakalbėsiu apie kitą tyrimą, kuriame buvo lyginamas vaikų, užaugusių homoseksualų šeimose, gyvenimas su vaikų, užaugusių tradicinėse šeimose, gyvenimais. Kalba eina apie Teksaso universiteto sociologo Marko Regneruso darbą, 2012 metais publikuotą „Social Science Research“ žurnale. Sociologijos profesoriaus tyrimas, kuriame dalyvavo apie 3 000 suaugusių asmenų, sudrebino specialistų pasaulį. Tyrime buvo kalbinti suaugę asmenys, augę skirtingose šeimose: vienalytėse bei tradicinėse šeimose, o tyrimo išvados skambėjo nepalankiai vienalyčių šeimų šalininkams. Tos pačios lyties tėvų užauginti vaikų gyvenimai buvo mažiau sėkmingi, buvo stebimi vienalytėse šeimose užaugusiems žmonėms nepalankūs reiškiniai: dažnas buvo bedarbis, prasčiau išsilavinęs bei socialiai remtinas.
Atsivertus straipsnio tekstą bei susipažinus su sociologo pateikiamais rezultatais susidaro įspūdis, kad vienalytės šeimos griauna vaikų gyvenimus. Įsitikinkite patys:
69 procentams lesbiečių motinų (LM) užaugintų vaikų buvo būtina socialinė parama. Gėjų tėvų (GT) šeimose šis skaičius buvo 57 procentai, o tradicinėse šeimose (TŠ) skaičius tesiekė 17 procentų.
Išsilavinimo laipsnis buvo didesnis tradicinėse šeimose (TŠ 3.19, LM – 2.39, GT – 2.64).
Augdami vienalytės šeimose jautę mažesnį saugumą (saugumo rodiklis tradicinėse šeimose 4.13, vienalytėse – 3.12 (LM) ir 3.25 (GT)).
Vienalytėse šeimose užaugę vaikai buvo labiau linkę į depresiją (TŠ 1.83; LM 2.20; GT 2.18).
Turėjo problemų su teisėsauga ir buvo dažniau sulaikomi pareigūnų (TŠ 1.18; LM 1.68; GT 1.75).
Šokiruojančių teiginių galima rasti ir daugiau, tačiau jie labiau galioja lesbiečių motinų užaugintiems vaikams, kadangi M. Regneruso tyrime dalyvavo pernelyg mažas kiekis vaikų, užaugusių dvejų homoseksualių vyrų šeimoje. Ši statistika taip pat atrodo bauginančiai, kadangi su dviem mamomis augę vaikai:
Buvo mažiau savarankiški ir tebegyveno su motinomis (TŠ 9 proc.; LM 24 proc.);
Beveik keturis kartus dažniau naudojosi socialinė apsauga (TŠ 10 proc.; LM 38 proc.);
Per pusę rečiau dirbo pilnu etatu (TŠ 49 proc.; LM 26 proc.);
Turėjo 3 kartus didesnę tikimybę likti be darbo (TŠ 8 proc.; LM 28 proc.);
Beveik 4 kartus dažniau jų lytinė savi-identifikacija buvo kitokia negu heteroseksuali (heteroseksualiais save vadino: TŠ 90 proc.; LM 61 proc.);
Tris kartus dažniau buvo linkę į neištikimybę kuomet buvo susituokę arba turėjo partnerystės ryšius (TŠ 13 proc.; LM 40 proc.);
Daugiau nei 11 kartų vaikystėje buvo „seksualiai liečiami“ savo motinos arba kito suaugusio asmens (nebūtinai kito homoseksualaus tėvo; TŠ 2 proc.; LM 23 proc.);
Beveik keturis kartus dažniau buvo „fiziškai priverčiami“ turėti lytinių santykių prieš savo valią (nebūtinai vaikystėje; TŠ 8 proc.; LM 31 proc.);
Dažniau nei kiti turėjo problemų, susijusių su savo negebėjimu būti nepriklausomais (TŠ 2.82; LM 3.43);
Dažniau vartojo marihuaną (TŠ 1.32; LM 1.84);
Turėjo priklausomybę nuo cigarečių (TŠ 1.79; LM 2.76);
Žiūrėjo televizijos laidas dažnai ir ilgai (TŠ 3.01; LM 3.70).
Beskaitant šiuos rezultatus, net nespecialistui lengvai susidaro įspūdis, kad vienalytėse šeimose užaugę vaikai yra tikra socialinė katastrofa. Tačiau velnias, kaip visada, slypi detalėse. Beskaitant straipsnio išvadas, nepalieka įspūdis, kad jas rašė kunigas, o ne sociologijos mokslų profesorius. „Vaikams yra geriau, kai juos užaugina jų pačių susituokę tėvai“, „Homoseksualų šeimos nestabilios“, „Vaikai kenčia vienalytėse šeimose“, o paskutinioji straipsnio pastraipa teigia: „Visuomenė turėtų skatinti vaikų auginimą tradicinėje vedusio vyro ir moters šeimoje“.
Tekstui pasirodžius „Social Science Research“, sociologai gana lengvai pastebėjo keistus neatitikimus bei įvairias nelogiškas keistenybes prof. M. Regneruso straipsnyje. Visų pirma, sociologai atkreipė dėmesį į tai, kaip Markas Regnerusas prastai atsirinko apklausos dalyvius. Į akis krito tai, kad iš tyrime dalyvavusių 3 000 asmenų, vietoje skelbiamų 248 apklaustųjų, tik du augo vienalytėje šeimoje nuo pat gimimo. Visiems likusiems gyvenimas vienalytėje šeimoje buvo greičiau tik tarpinis gyvenimo epizodas, kadangi jie milžinišką savo gyvenimo dalį gyveno su… priešingų lyčių tėvais arba įtėviais. Į šią kategoriją M. Regneruso tyrime pataikė ir keletas atvejų, kuomet tradicinės šeimos iširdavo paaiškėjus vieno iš tėvų homoseksualumui. Ūkiškai tariant, būtų nelogiška suversti visą kaltę tai šeimai, kurioje šie vaikai gyveno mažiausiai. Arba kitaip sakant, nėra logiška lyginti vedusių katalikų šeimą su išsiskyrusių protestantų šeima ir daryti išvada, kad protestantai yra prastesni tėvai, tačiau būtent taip pasielgė sociologijos profesorius.
Kita metodikos keistenybė buvo tai, kad tarp vaikų iš tradicinių šeimų buvo mažas procentas vaikų, gyvenusių su įtėviais, tuo tarpu tarp vienalytėse šeimose augusių vaikų tokių vaikų skaičius buvo artimas 100 procentų. Sociologai klausė savęs, ar yra korektiška lyginti gyvenimo mėtytų ir vėtytų vaikų patirtį su stabiliose šeimose augusių vaikų patirtimi. Dar keistesnis buvo būdas, kurį prof. M. Regnerusas panaudojo tam, kad klasifikuotų homoseksualius tėvus. Jo kolegos sociologai nustebo sužinoję, jog homoseksualiais tyrime buvo pavadinti net tie tėvai, kurie gyveno su priešingos lyties partneriu! Kyla klausimas, kodėl heteroseksualai buvo pavadinti homoseksualiais? Pasirodo, sociologas Markas Regnerusas homoseksualiais pavadino tuos, kurie prisipažino nors kartą gyvenime turėję vienalyčių santykių!
Ir, jei sociologijos specialistai sutiko prof. M. Regneruso darbą su nuostaba, šį tyrimą itin entuziastingai sutiko krikščioniškosios JAV organizacijos, konservatorių atstovai bei jiems prijaučianti spauda: „Istorinis darbas“, „Skaudus homoseksualių aktyvistų pralaimėjimas“, „Tradicinės šeimos triumfas“, „Mokslas padėjo tašką ginčuose“ ir t.t. Nekalbu apie teksto sukeltą milžinišką atgarsį JAV teismuose bei įstatyminių projektų svarstymuose visame pasaulyje. Džiaugsmingai sureagavo ir konservatyvūs tinklaraštininkai. Štai, pavyzdžiui, vienas garsus Lietuvos blogosferos įrašas: „Išlindo yla iš tolerantiško maišo. Tyrimas atskleidė: vienalytė šeima yra žalinga vaikui aplinka“.
Kita priežastis, kodėl specialistai kraipė galvas buvo ta, kad šie tyrimai gana blogai įsipaišė į kitų mokslinių darbų kontekstą. Tiksliau sakant, visiškai neįsipaišė. Tyrimo rezultatas ne tik prieštaravo visai eilei kitų darbų, tačiau ir pati metodika kėlė gana daug klausimų. Kas buvo dar įdomiau, prof. M. Regnerusas straipsnio tekstą žurnalo redakcijai išsiuntė 2012 metų vasario 1 dieną, o jau vasario 29 dieną į redakciją atkeliavo autoriaus reakcija į recenzentų išsakytą kritiką. Žurnalo redaktorius priėmė tekstą spaudai kovo 12 dieną.
Kas čia keisto, galite paklausti? Matote, redakcijai gavus mokslinį darbą, jį perskaito redaktorius ir nusprendžia, ar tekstas tinka žurnalui. Vėliau yra parenkami recenzentai, kuriems yra išsiunčiamas tekstas. Recenzentai perskaito tekstą, išsako savo kritiką bei praneša savo rekomendaciją redaktoriui. Redaktorius dažniausiai įsiklauso į recenzentų pastabas bei pasiūlymus ir persiunčia informaciją autoriui. Šis procesas greičiausiai vyksta fizikiniuose moksluose, kur greitai recenzijai prireikia geriausiu atveju mėnesio, o pridėjus susirašinėjimus su redakcija ir pataisymų siuntimą, neretai gaunasi pusantro mėnesio. Humanitariniuose moksluose yra įprasta laukti atsakymo ilgiau. Anot „Social Science Review“ svetainės, geriausiu atveju procesas užtrunka 2-3 mėnesius, o vidurkis yra iki pusės metų. Blogiausiu atveju tekstas gali laukt sprendimo iki pusantrų metų! Prof. Marko Regneruso darbas užtruko tik penkias savaites.
Kitas redakcijai nemalonus dalykas paaiškėjo vėliau. Pasirodo, M. Regneruso darbą recenzavo… jo bendradarbiai (Cynthia Osborne ir Paulas Amato), su kuriais jis vykdė tą patį projektą ir kuriems buvo mokamas atlyginimas iš projekto! Nieko keisto, kad gaudami pinigus, recenzentai palankiai įvertino iš projekto atsiradusį darbą. Dar keisčiau buvo, jog redaktorius pasirinko šiuos recenzentus, nors jie neturėjo jokios patirties šioje tematikoje ir susijusių straipsnių nebuvo rašę… Nieko nuostabaus, kad virš 200 žinomų sociologų parašė atvirą laišką žurnalo redakcijai, reikalaudami žurnalą reaguoti ir atlikti nepriklausomą auditą. Kai kurie sociologai pasisakė net griežčiau, pavadindami šį darbą prieštaraujančiu mokslinei etikai bei falsifikacija.
Žurnalas organizavo nepriklausomą auditą, kurio metu paaiškėjo rimtos problemos redakcijos darbe, o recenzentų darbas buvo stipriai paveiktas „ideologijos bei politikos“. Anot audito, šis darbas turėjo būti redaktoriaus atmestas iki išsiunčiant tekstą recenzentams, kadangi jame buvo naudojami nestandartiniai apibrėžimai, abejotinos metodikos bei pasirinkta statistiniu požiūriu prasta imtis.
Atrodytų, istorija baigta? Ne taip greitai. Paskelbus neigiamas audito išvadas, tyrimu ir prof. M. Regneruso darbu susidomėjo žurnalistai. Staiga paaiškėjo, kad „Social Science Review“ redaktorius, kurio pareigas anuomet ėjo prof. Jamesas Wrightas, gerai pažinojo prof. M. Regnerusą. Lyg to būtų maža, staiga išlindo netikėta yla iš maišo: prof. M. Regnerusas gavo 700 000 JAV dolerių iš Witherspoono instituto bei 90 000 dolerių iš „Bradley Foundation“. Markas Regnerusas įnirtingai neigė bet kokį šių konservatyvių organizacijų dalyvavimą jo projekto organizavime ir koordinavime, tačiau vėliau į žurnalistų rankas pakliuvo konfidenciali informacija: susirašinėjimai, laiškai, iš kurių paaiškėjo, jog sociologas melavo. Vienas iš instituto vadų Bradas Wilcoxas tiesiogiai prisidėjo prie straipsnio vizijos, analizės bei apklausų rezultatų interpretavimo. Dar daugiau, paaiškėjo, kad B. Wilcoxas buvo žurnalo „Social Science Review“ steigėjų taryboje, kas kartu su pažįstamu redaktoriumi staiga paaiškino netikėtai sklandų straipsnio recenzavimo procesą. Žurnalistai atkasė ir B. Wilcoxo susirašinėjimus su kitais krikščioniškų organizacijų atstovais, kuriose buvo aptarinėjama būtinybė „mokslinio tyrimo, akivaizdžiai parodysiančio tradicinės šeimos … pranašumus“. Toks tekstas būtų ypač naudingas religinių organizacijų atstovams kaip papildomas argumentas tuomet vykusiose teisminiuose ginčuose dėl vienalyčių santuokų.
Įsisiūbavus skandalui, JAV sociologų asociacija atsiribojo nuo prieštaringo tyrimo, o „prasikaltęs“ mokslininkas kartu su kolegomis suskubo gesinti gaisrą ir paskelbė keletą kompromituojančių prisipažinimų. „Rašydamas tekste „gėjus tėvas“ ir „lesbietė motina“, aš iš tikro nežinojau jų seksualinės orientacijos“ – prisipažino sociologas M. Regnerusas. Dar didesnę nuostabą sukelia mokslininko pokalbyje su žurnalistu išsakyti žodžiai, kad „kalbama ne apie pagal apibrėžimą blogus tėvus gėjus ir lesbietes“… Gynybinę poziciją užėmė ir organizacijos, užsakiusios bei finansavusios tyrimą: „Christianity Today“ paskelbė 18 mokslininkų laišką (didžioji dalis jų priklausė „krikščioniškam universitetui“), kuriame buvo ginama prof. M. Regneruso pozicija. Žurnalistų darbas bei mokslininkų kritika buvo pavadinti „raganų medžiokle“.
Mokslinė etika reikalauja, kad tyrime panaudoti duomenys būtų viešai prieinami kitiems mokslininkams, kurie galėtų patikrinti originalaus darbo išvadas. Šiuo atveju prireikė skandalų, teismų bei įstatymo įsikišimo, kol M. Regnerusas suteikė viešą prieigą prie savo neapdorotų duomenų. Prieš porą mėnesių grupė mokslininkų iš naujo atliko skandalingo tyrimo rezultatų analizę bei paskelbė savo tyrimo rezultatus. Ištaisius elementarias statistinės imties klaidas bei atsijojus keletą „keistų”“ atsakymų, skirtumai tarp tradicinių ir vienalyčių šeimų gerokai sumažėjo…
Šis pavyzdys yra gera iliustracija to, kaip tikėjimo vardan žmonės pasirenka elgtis neetiškai. Nieko nuostabaus, kad uolus tikintysis Markas Regnerusas buvo priešiškai nusiteikęs prieš vienalytes poras. Iš šalutinių pasisakymų, išsakytų teismo metu, galima net įtarti, kad šiam mokslininkui labiau rūpėjo užkirsti kelią vienalytėms santuokoms, o ne ištirti vaikų gerovę bei išnagrinėti to priežastis. Neskaniai atrodė ir nuslėptas finansavimo šaltinis, ir kartu su niekaip tarp autorių nepaminėtu sponsoriumi atliekamas tyrimas. Prieš mokslinę etiką nusižengia išvadų bei metodikos derinimas prie norimo rezultato. Nekalbu apie iš projektinių lėšų apmokamą recenzentų darbą bei viešą melą.
Tikrai, ne veltui sakoma, kad tikslas pateisina visas priemones…