Žinios apie genų aktyvumo augimą ir mažėjimą po mirties gali padėti teismo ekspertizei tiksliau išsiaiškinti mirties laiką. Matuojant mRNR, būtų galima nustatyti po mirties praėjusį laiką ne dienų, o valandų ar netgi minučių tikslumu, taip pat – apibrėžti mirties aplinkybes.
Kai gydytojas konstatuoja asmens mirtį, dalis jo kūno vis dar gali būti gyvas ir gyvybingas – bent jau dieną ar porą. Nauji gyvūnų tyrimų duomenys rodo, kad daugelis genų veikia iki 48 valandų po mirties.
Tai užfiksuota pelėse ir zebrinėse danijose, tačiau esama užuominų, kad kurį laiką ir mirusių žmonių genai būna aktyvūs. Šis atradimas gali būti svarbus organų transplantacijos saugumo didinimui, taip pat gali padėti patologams anatomams nustatyti tikslų mirties laiką.
Peteris Noble'is ir Alex'as Pozhitkovas su kolegomis iš Sietle esančio Vašingtono universiteto tyrė pelių ir zebrinių danijų organų genų aktyvumą iš karto po mirties. Tai jie atliko matuodami matricinės RNR kiekį: mRNR pagausėjimas rodo, kad genai yra aktyvesni.
Noble’o komanda matavo mRNR lygį gyvūnų smegenų ir kepenų pavyzdžiuose reguliariais intervalais keturias dienas po mirties, o gautus duomenis palygino su mRNR lygiais mirties metu.
Bendras mRNR lygis ilgainiui mažėjo. Tačiau, su 548 zebrinės danijos genais ir 515 pelės genais siejamos mRNR lygis vieną ar daugiau kartų po mirties išaugo. Tai reiškia, kad ląstelės funkcionavo ir toliau, taigi kai kurie genai net ir nugaišus gyvūnams išlikdavo aktyvūs.
Šių genų aktyvumas skyrėsi nuo chaotiško likusių yrančios DNR dalių elgesio, pažymi Noble'as.
Šimtai genų, atliekančių skirtingas funkcijas, pabudo išsyk po mirties. Tarp jų buvo ir vaisiaus vystymosi genai, kurie po gimimo paprastai išsijungia, taip pat su vėžiu siejami genai. Jų aktyvumas buvo didžiausias nuo mirties praėjus maždaug 24 valandoms.
Panašūs procesai gali vykti ir su žmonėmis. Ankstesni tyrimai parodė, kad įvairūs genai, taip ir atsakingi už širdies raumens susitraukimus bei žaizdų gijimą, buvo aktyvūs ilgiau nei 12 valandų po mirties nuo daugybinių traumų, širdies infarkto ar uždusimo (Forensic Science International).
Tai, kad kai kurie su vėžiu susiję genai aktyvuojasi po gyvūno mirties, gali būti svarbu, siekiant sumažinti vėžio atvejų skaičių žmonėms, kuriems persodinti organai. Pavyzdžiui, žmonėms, kuriems persodinamos kepenys, vėžys išsivysto dažniau nei nepatyrusiems transplantacijos. Prie to gali prisidėti ir imuninę sistemą slopinantys vaistai, kuriuos visą likusį gyvenimą žmogus turi gerti, kad organizmas neatmestų naujojo organo. Noble'as klausia, ar prie to neprisideda ir donoro kepenyse aktyvuoti vėžio genai.
Šis tyrimas taip pat kelia svarbius pačios mirties apibrėžimo klausimus – mirtimi priimta laikyti širdies plakimo, kvėpavimo ir smegenų aktyvumo nebuvimą. Jei genai gali būti aktyvūs iki 48 valandų po mirties, ar asmuo tuo metu techniškai dar gyvas? „Akivaizdu, mirties tyrinėjimas suteiks naujos informacijos apie gyvybės biologiją,” – sako Noble'as.
