Penkių žingsnių vadovas: kaip neapsikvailinti per visą pilvą

Netgi sumaniausi žmonės gali iškrėsti kvailystę, dėl kurios ilgą persekios gėda. Davidas Robsonas svetainėje bbc.com pataria, kaip išvengti dažniausiai pasitaikančių aplaidaus mąstymo spąstų.

Jeigu manote, kad labai protingi žmonės yra iš prigimties apsaugoti nuo kvailysčių krėtimo, tiesiog prisiminkite, kaip vienas sumaniausių Amerikos žmonių mėgino elektros srove kepti kalakutus. Benjaminas Franklinas mėgino sugauti ir uždaryti „elektros ugnį“ stiklainiuose ir taip sukurti primityvią bateriją. Jis manė, kad taip padarius, ši elektros iškrova galės užmušti ir pačirškinti jam vakarienę. Netrukus tai tapo nuolatiniu išradėjo vakarėlių triuku: jis pradėjo stebinti svečius savo magišku sugebėjimu valdyti šią keistą jėgą.

Tačiau atliekant vieną iš tokių triukų B. Franklinas išsiblaškė ir padarė elementarią klaidą: jis palietė vieną iš stiklainių, kitoje rankoje laikydamas metalinę grandinę. „Dalyvavusi kompanija sakė, kad žybsnis buvo labai didelis, o pokštelėjimas – garsus kaip pistoleto, – vėliau rašė jis. – Pajutau, kad nežinau kaip tai apibūdinti; viską apimantis smūgis per visą kūną nuo galvos iki kojų, kuris buvo tiek vidinis, tiek išorinis; pirmas dalykas, kurį po to pastebėjau, kad mano kūnas pradėjo smarkiai kratytis“.

Akivaizdu, kad intelektas nereiškia, kad esate racionalesnis ar turite daugiau sveiko proto. Nors juoktis iš B. Franklino ekscentriškumo lengva, kiti pavyzdžiai yra liūdnesni. Amerikiečių chirurgas Atulas Gawande įspūdingai aprašė didžiąją šiuolaikinės medicinos tragediją. Nepaisant puikių įgūdžių, chirurgai gali sukelti beprasmę paciento mirtį vien dėl paprasčiausio aplaidumo, pavyzdžiui, pamiršę nusiplauti rankas ar apsirengti švarius drabužius. Verslo pasaulyje dėl trumparegiško mąstymo dažnai pasirenkamas lengvesnis kelias, kuris galiausiai sužlugdo įmonę.

Naujas būdas mąstyti

Robertas Sternbergas iš Kornelio universiteto sako, kad problemos priežastis yra ta, jog mūsų švietimo sistema nemoko mūsų mąstyti taip, kad tai būtų naudinga likusiame gyvenime. „Mūsų naudojami testai – stojamieji egzaminai į universitetus – padeda parodyti tik mokyklos balus, - sako jis. – Žmonės gauna gerą įvertinimą, bet vėliau jiems nesiseka vadovauti. Jie yra geri technikai, neturintys blaivaus proto ir etinių principų. Jie tampa korporacijų ar draugijų prezidentais ar viceprezidentais ir būna nekompetentingi“.

Ką tokiu atveju daryti? R. Sternbergas ir kiti dabar agituoja už naujo pobūdžio švietimą, kuris, be tradicinių akademinių užduočių, išmokytų žmones efektyviai mąstyti. Jų įžvalgos gali praversti bet kuriam iš mūsų, nepaisant mūsų intelekto.

1. Atpažinkite savo akląsias zonas

Ar jūs, kaip ir animacinio filmo herojus meškiukas Jogis, slapčia manote, kad „esate protingesnis už vidutinį meškiuką“? Negalvokite taip. Tai vadinama „iliuziniu pranašumu“ ir, kaip įrodo Jogis, tai itin būdinga turintiems mažiausiai gabumų. Norėdamas apginti pats save, galite manyti, kad esate protingas, nes tai rodo jūsų pažymių suvestinės ar įspūdingas pasirodymas baro viktorinoje. Jei taip manote, veikiausiai jums būdingas „patvirtinimo šališkumas“ – tendencija, kai pasirenkami tik tie įrodymai, kurie atitinka jūsų požiūrį. Tai jūsų vis dar neįtikino? Tuomet psichologai pasakytų, kad kenčiate ir nuo „šališkumo aklųjų dėmių“ – tendencijos neigti savo paties mąstymo trūkumus.

Faktas tas, kad mums visiems būdingi tam tikri pasąmonės šališkumai, kurie turi turės įtakos daugeliui dalykų, pradedant sprendimu pirkti namą ir baigiant pažiūromis apie konfliktą Ukrainoje. Laimė, psichologai sako, kad žmones galima išmokyti juos pastebėti. Mokytis galite pradėti nuo šio sąrašo.

2. Nesigėdykite prisipažinti klydęs

„Žmogus niekada neturėtų gėdytis prisipažinti, kad klydo. Klaidos pripažinimas reiškia, kad šiandien jis yra išmintingesnis negu buvo vakar“, – rašė XVIII amžiaus poetas Alexanderis Pope`as. Šių laikų psichologams toks mąstymas atitinka svarbų žmogaus bruožą, vadinamą „atviru požiūriu“. Be kitų dalykų, jis parodo, kaip lengvai susidorojate su netikrumu ir kaip greitai ir noriai pakeičiate savo nuomonę, kai atsiranda naujų įrodymų. Tai bruožas, kurį daugeliui žmonių yra itin sunku puoselėti, tačiau tokia savidefliacija ilgainiui atsiperka. Pavyzdžiui, Philipas Tetlockas iš Pensilvanijos universiteto šiuo metu vykdo ketverių metų konkursą, kurio metu prašo eilinių žmonių prognozuoti sudėtingus politinius įvykius. Jis nustatė, kad geriausios prognozės priklauso ne tik nuo aukšto intelekto koeficiento, bet ir atviro požiūrio.

Intelektualinis kuklumas turi daug formų, bet pagrindinė jų yra sugebėjimas kvestionuoti savo žinojimo ribas. Kokiomis prielaidomis grindžiate savo sprendimą? Kiek jis yra verifikuojamas? Kokios papildomos informacijos turėtumėt ieškoti, kad susidarytumėte geriau subalansuotą požiūrį? Ar svarstėte palyginimui panašių atvejų pavyzdžius? Šie žingsniai gali atrodyti elementarūs, bet atkreipkite dėmesį: tokios pratybos daugeliui Ph. Tetlocko tyrimo dalyvių padėjo parengti tikslesnes prognozes negu tai darė profesionalūs žvalgybos agentai, kurie veikiausiai buvo mažiau pasirengę pripažinti savo aroganciją.

3. Ginčykitės su savimi – ir kirskite iš peties

Jeigu savų klaidų paieška nėra stiprioji jūsų savybė, egzistuoja paprasta strategija, kaip išvengti šališkumo: pasirinkite visiškai priešingos stovyklos poziciją ir pradėkite pagal tą poziciją ginčyti savo įsitikinimus. Toks vidinis ginčas gali išnaikinti daugelį giliai įsišaknijusių šališkų įpročių, pavyzdžiui, pernelyg didelį pasitikėjimą savimi ir skubotą sprendimo priėmimą, kai patikite pačiais pirmaisiais po akimis pasitaikiusiais įrodymais. Panaši, bet skirtinga taktika yra pabandyti įvertinti savo argumentus iš kito žmogaus pozicijos. Tai gali itin praversti sprendžiant asmenines problemas. Kaip ir karalius Saliamonas iš Biblijos, dažnai mes būname protingesni, patarinėdami kitiems, negu spręsdami sau artimesnius reikalus.

4. Įsivaizduokite, jeigu...

Vienas didžiausių R. Sternbergo priekaištų švietimo sistemai yra tas, kad mes nemokomi naudotis savo protais praktiškai arba kūrybiškai. Nors mes ir nebemokomi mechaniškai iškalti žinių, dauguma mokytojų nebūtinai lavina protinį lankstumą, reikalingą tikram gyvenimui. Vienas iš būdų lavinti tokius gebėjimus yra bandymai iš naujo įsivaizduoti reikšmingus įvykius. Istorijos studentai, pavyzdžiui, galėtų rašyti esė „Kaip atrodytų pasaulis, jeigu Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą?“ ar „Kas būtų įvykę, jei Didžioji Britanija XVII amžiuje būtų visam laikui nuvertusi monarchiją?“. Jei istorija nėra jūsų arkliukas, galite pradėti nuo tokių rašinių kaip „Diena, kai atsistatydino prezidentas“ ar „Diena, kai dingo mano žmona“.

Tai gali atrodyti pretenzingai, bet esmė ta, kad tokie rašiniai verčia svarstyti kitokius įvykius ir formuoti hipotezes. Maži vaikai galanda tokį faktams prieštaraujantį mąstymą, kai žaidžia vaidmenų žaidimus, kurie padeda jiems išmokti tiek socialinių įgūdžių, tiek fizikos dėsnių. Suaugę mes to jau nebepraktikuojame, tačiau tai gali praplėsti jūsų mąstyseną, kai susidursite su netikėtumais.

5. Nenuvertinkite atmintinių

Kaip rodo nelaimingas B. Franklino nutikimas, dėmesio nesukaupimas ir išsiblaškymas gali niekais paversti geriausius mūsų sugebėjimus. Galynėjantis su sudėtingomis situacijomis, lengva pamiršti esminius dalykus: štai kodėl A. Gawande įnirtingai gina atmintines, kaip neįkyrų būdą priminti, ką reikia daryti. Johnso Hopkinso ligoninėje, pavyzdžiui, penkių punktų sąrašas, primenantis gydytojams pagrindinius higienos principus, dešimties dienų infekcijos rodiklius nuo 11 proc. sumažino iki 0. Panašios atmintinės pilotams, primenančios pagrindines procedūras prieš pakilimą ir tūpimą, per Antrąjį pasaulinį karą padėjo smarkiai sumažinti amerikiečių pilotų žūčių skaičių.

Kaip pažymi A. Gawande, ligoninėje dirbo geriausius įgūdžius turintys ir moderniausias technologijas naudojantys profesionalai. Nepaisant to, paprastas popieriaus lapas sugebėjo išgelbėti tiek žmonių gyvybių. Kokia bebūtų jūsų profesija, nemanykite, kad mintinai žinote, ką reikia padaryti, o atkreipkite dėmesį į šiuos faktus.

Laikykitės šių patarimų ir galbūt pamatysite, kad turite talentų, kurių anksčiau nepastebėjote.

Jei ieškote įkvėpimo, pažiūrėkite į R. Sternbergą. Mokydamasis pradinėje mokykloje, jis neišlaikė intelekto testo ir apskritai jo akademiniai pasiekimai nebuvo įspūdingi. „Visi mano mokytojai manė, kad esu kvailas – ir aš maniau, kad esu kvailas“, – teigė jis. Jis galėjo iškristi iš mokyklos, jei nebūtų sutikęs mokytojo, kuris padėjo suprasti, kad protingas mąstymas reiškia kai ką daugiau negu tik abstrakčių problemų sprendimą, ir paskatino jį plačiau lavinti savo smegenis. Dėl tokio palaikymo dabar jis yra Kornelio universiteto profesorius.

„Protas nėra intelekto koeficiento testo balai – tai sugebėjimas suprasti, ko nori gyvenime, ir gebėjimas rasti būdus, kaip to pasiekti“, net jei tai susiję su skausmingu savo paties kvailysčių pripažinimu, teigia R. Sternbergas.