Į veidą reaguoja net naujagimiai
Kaip pasakojo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. Janina Tutkuvienė, Lietuvos mokslininkai jau keletą metų kartu su vokiečiais ir italais dalyvauja tarptautiniuose tyrimuose, susijusiuose su veido bruožais. Iki 2008 m. daugiau buvo nagrinėjami su amžiumi susiję pokyčiai, lytiniai skirtumai, etninių skirtumų paieškos, kuriama programa kriminalistams ir teismo medikams, kurios dėka pagal veido bruožus galima nustatyti žmogaus amžių.
Tyrimų, kokie veido bruožai lemia, kad vienas žmogus aplinkiniams atrodo simpatiškas, o kitas – ne, gana ilgai bijota, nes jie buvo siejami su A. Hitlerio išpopuliarintu rasizmu.
„Šie tyrimai įsisiūbavo vos prieš 10 metų. Dauguma tyrėjų orientuojasi į jaunus žmones – moterys paprastai imamos iki 25 metų, vyrai – iki 30 metų. Tai amžius, kai žmogus baigia formuotis, bet dar nepradeda senti. Taigi fizinis grožis būna pačiame žydėjime. Be to, jaunų žmonių veidai labiausiai simetriški, kadangi dar neturi dėl amžiaus ryškėjančių pakitimų, vadinamojo gyvenimo antspaudo.
Tiesa, dar prieš 15 metų antropologė iš Didžiosios Britanijos sudėjo 2 tūkst. 20-40 metų amžiaus moterų nuotraukų. Nuskenavusi jas ir suvedusi į vieną, ji gavo ypatingai taisyklingą, be jokios asimetrijos, lyg nulietą veidą. Jis visiškai šaltas, tarsi būtų sfinksas, bet labai gražus. Beje, tas veidas labai priminė vienos žinomos ir labai gražios aktorės veidą“, - teigė prof. J. Tutkuvienė.
Vėlesnių tyrimų rezultatai buvo panašūs: didžiajai daugumai patraukliausias yra vidutinis populiacijos veidas, kitaip tariant, dažniausiai pasitaikantys bruožai.
„Įdomiausia, kad tyrimai buvo atlikti net su naujagimiais. Jiems buvo rodomi įvairūs veidai – gražūs veidai, asimetriški ir su akivaizdžiais defektais. Matydami pastaruosius visų populiacijų naujagimiai klykdavo. Tačiau lygiai taip pat jie nemaloniai reaguodavo į veidą, kuris yra kitos populiacijos: baltaodis pravirkdavo pamatęs juodaodžio ar geltonodžio veidą, o juodaodis taip pat reaguodavo į baltaodį ir geltonodį. Tai įrodo, kad savo etninės populiacijos bruožų atpažinimas užkoduotas mūsų biologijoje. Žinoma, augant šie skirtumai gali išnykti. Jei žmogus nuolat aplink save mato kitų etninių grupių žmonių veidus, jis prie jų pripranta ir nereaguoja kaip į svetimus.
Taip pat pastebėta, kad kūdikiai dažniau verkia, raukosi ar tiesiog nusisuka nuo vyrų veidų, o žiūrėdami į visiškai susiraukšlėjusią senutę, kuri jaunystės garbinimo kultūroje laikoma visiškai nepatrauklia, jaučiasi visai gerai. Ko gera, tai susijęs su tuo, kad evoliucijoje vaikus visada augino moterys“, - teigė mokslininkė.
Simpatijos paslaptis – biologiškai tinkamiausias partneris
Šiuolaikiniai smegenų tyrinėjimo būdai leido pamatyti dar daugiau. Buvo pastebėta, kad žmogui žiūrint į patrauklų veidą smegenyse aktyvuojasi ne tik veidų atpažinimo, bet ir malonumo centras, o matant ypatingai netaisyklingų bruožų veidą suveikia nemalonumo centras.
„Taigi patrauklumo suvokimas pirmiausiai susijęs su biologija ir tik po to galima kalbėti apie kitus dalykus, kurie įgyjami po gimimo. Per ilgą evoliucijos laikotarpį žmonės pastebėjo, kad labai netaisyklingi veidai siejasi su tam tikromis ligomis, ypač psichikos, kurios dažnai pasireiškia agresyvumu, nepakaltinamumu. Todėl atsirado apsauginė biologinė reakcija – atgrasumo jausmas, kuris neturi nieko bendra su socialinėmis nuostatomis. Jau kūdikiai jaučia, kad toks žmogus gali būti pavojingas.
Beje, tokių veidų populiacijoje iš tiesų labai mažai – mažiau nei 0,1 proc. Nustatyta, kad veidas mus atstumtų, reikia daugiau nei vieno gerokai už normos ribų išeinančio bruožo. Normos įvairovė – labai didelė. Ne veltui, egzistuoja liaudiškas posakis – kiekviena rupūžė savo rupūžioką susiras. Kiekvienas mes esame sudaryti iš nepakartojamos įvairiausių bruožų mozaikos. Tikrai visi turime bent kelis bruožus, kurie yra asimetriški, nes visiška simetrija – praktiškai neįmanoma, tačiau tuos mūsų nukrypimus nuo normos atsveria kiti bruožai“, - tikino J. Tutkuvienė.
Pagal evoliucijos teoriją patrauklus veidas pirmiausiai turi turėti lytinius skirtumus, kurie byloja apie tai, kad individas, tikėtina, sveikas, o hormonai subalansuoti. Mat hormonų ir kiti fiziologiniai sutrikimai byloja apie tai, kad žmogus gali būti nevaisingas, o jei ir vaisingas – palikuonis gali turėti sveikatos problemų.
Kitas svarbus dalykas – veido simetriškumas. Nors absoliučiai visi mes turime asimetriškus veidus ir minimali asimetrija individualiam patrauklumui gal net būtina, nes simetriškas sfinkso veidas daug kam gali būti atšiaurus, kuo arčiau vidurkio, kuo taisyklingesnis veidas, tuo biologine prasme individas, tikėtina, yra kokybiškesnis. Mat daugelio bruožų nukrypimai siejami ir su fiziologiniais sutrikimais. Tiesa, riba, kai prasideda patologija, yra labai plonytė. Dažnai gerokai nuo vidurkio nukrypusius veido bruožus turintis žmogus gali nejausti jokių sveikatos sutrikimų, bet galutinis su genais susijęs pokytis gali išryškėti tik kitose kartose.
Trečias svarbus patrauklumo aspektas – bruožų „vidutiniškumas“ ir jų darna. Bruožai turi gražiai vienas su kitu derėti, nė vienas bruožas neturėtų būti gerokai didesnis ar stambesnis už kitus. Šiuo aspektu naudojasi grožio standartų kūrėjai, o jų sukurti veidai vėliau sėkmingai naudojami reklamose.
Moteriški ir vyriški hormonai veide
Nors veido ir fiziologijos santykis pradėtas tyrinėti neseniai, visgi jau žinomi tam tikri bruožai, rodantys vienokių ar kitokių hormonų aktyvumą. Pavyzdžiui, jei moteris turi didelį apatinį žandikaulį, tai rodo vyriškų hormonų androgenų veiklą. Tačiau veidas visgi neatsiejamas nuo kūno, todėl gali būti, kad kiti, vadinamieji moteriškieji kūno bruožai, pavyzdžiui, platūs klubai, byloja jau apie moteriškus estrogenus ir atsveria vyriškuosius požymius.
Taigi androgenų išraiška – stambus veidas, didelė nosis, dideli žandikauliai, atsikišę skruostų lankai, antakiai, žodžiu, viskas, kas saugo dirbant pavojingą fizinį darbą ar kaunantis. Be to, evoliucijos biologų nuomone, vyro veidas turėjo būti atgrasesnis, kad gąsdindamas jis įgautų pranašumo prieš priešininką. Moteriškam veidui būdingos didelės, atviros akys, mažesnė nosis, žandikaulis. Kita vertus, viename veide pamatyti vien vyriškus arba vien moteriškus bruožus neįmanoma. Gyvenime taip nebūna. Visi mes turime ir vyriškų, ir moteriškų hormonų, kurie atsispindi ir veide.
„Pastebėtas dar vienas įdomus dalykas, kuris moksliškai pagrindžia liaudies išmintį, kad priešybės traukia. Pastebėta, kad tokiu principu vienas kitą pasirenka ir sueina į porą jaunesni asmenys, kadangi šiuo jų gyvenimo tarpsniu stipresnė biologinė trauka. Nors jie patys nelabai supranta, kodėl renkasi būtent šį partnerį, tačiau smegenys skenuoja jo veidą ir kūną, smegenyse esantys centrai gautą vaizdą apdoroja ir daroma galutinė išvada – ar šis žmogus biologiškai man reikalingiausias.
Egzistuoja teorija, kad žmonių susiporavimas turėtų remtis rakto atitikimo spynai principu. Mūsų receptoriai laukia juos atitinkančių biocheminių medžiagų, kad partneris juos papildytų. Taip mes stengiamės ištaisyti vieną ar kitą „trūkumą“, kad mūsų palikuonis biologiškai kuo labiau nenukryptų nuo normos. Būtent todėl ne visi ieško kuo taisyklingesnių bruožų partnerio. Biologine prasme, ieškome tokių bruožų, kurie kartais gali būti visiškai priešingi mūsų bruožams“, - aiškino mokslininkė.
Manoma, kad dėl biologinių dalykų populiacijoje negali susirasti partnerių tik 0,1 proc. inidividų. Visi kiti nesusiporuoja tikrai ne todėl, kad vienas ar kitas žmogus nepatrauklus. Šiuo atveju daugiau lemia sudėtingi psichikos, intelektiniai, charakterio bruožai, taip pat socialiniai dalykai. Kadangi sąsajos tarp žmogaus psichikos, intelekto, charakterio ypatybių ir tam tikrų veido ar kūno bruožų yra labai sudėtingos ir mažai tyrinėtos objektyviais moksliniais metodais, todėl šiandien, anot pašnekovės, tikrai negalime moksliškai spręsti apie žmogaus būdą ir charakterį pagal jo veidą – galima labai smarkiai apsigauti.
