Atrodytų, nedaug, bet kol kas nepavyksta paaiškinti, kodėl šis posvyris nėra dar mažesnis. Bet dabar pasiūlytas naujas paaiškinimas, kuris remiasi tik nežymiu dabartinės Mėnulio susiformavimo teorijos papildymu.
Šiuo metu galvojama, kad Mėnulis susiformavo, kai į Žemę trenkėsi maždaug Marso dydžio kūnas, praktiškai išlydęs visą planetą. Iš jos išmesta medžiaga po truputį suformavo Žemę ir Mėnulį.
O dabar apskaičiuota, kad jei smūgio orbita buvo smarkiai pakrypusi nuo Žemės orbitos plokštumos, tai Žemės sukimosi ašis galėjo būti pasukta vos ne statmenai orbitos ašiai.
Mėnulis taip pat galėjo susiformuoti stipriai pakrypusioje orbitoje. Tuomet, Mėnuliui tolstant nuo Žemės, jo orbitos plokštuma ir Žemės sukimosi ašis dėl sąveikų su Saule artėjo prie Žemės orbitos plokštumos, bet vis dar nespėjo priartėti iki galo.
Šie skaičiavimai paaiškina ir Žemės sukimosi ašies, ir Mėnulio orbitos posvyrį.
Be to, naujam modeliui nereikia praktiškai jokių naujų prielaidų apie Mėnulio atsiradimą – smūgis, kurio kryptis nesutampa su Žemės orbitos plokštuma, yra labai tikėtinas. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.