Keliautojas pasistato kosminį laivą ir kitame pasaulyje susitinka su ateiviais. Jie yra „patys keisčiausi žmonės“ – dvigubai aukštesni už žmones. Jų drabužiai pasiūti iš paslaptingo audinio, nudažyto žmogaus akims nematoma spalva. Jie kalba tik gąsdinančiais muzikiniais tonais. Vėliau keliautojas grįžta į Žemę.
Toks anksčiau buvo istorijų, praėjusiame amžiuje aprašytų mokslinės fantastikos žurnaluose ir kūriniuose, siužetas. Panašias temas nagrinėjo ir tokie garsūs rašytojai, kaip Isaacas Asimovas, Ray Bradbury ir Arthuras C. Clarke'as, tokia yra serialų „Prieblandos zona“ ir „Žvaigždžių kelias“ siužetinė linija.
Mokslinė fantastika kartais yra suvokiama kaip modernaus mokslo rezultatas. Laikantis tokio požiūrio, šis žanras atsirado kilus poreikiui žmonėms paaiškinti 17-18 amžiaus mokslinius atradimus, tokius kaip Koperniko Saulės sistemos modelis, Naujojo pasaulio atradimas, atradimai medicinos srityje, mikroskopai ir pan.
Tokie kritikai kaip Brianas Aldissasas teigia, kad Mary Shelley 1818-ųjų metų šedevras „Frankenšteinas“ buvo pirmasis mokslinės fantastikos kūrinys, skirtas paaiškinti naujiems moksliniams atradimams.
Tačiau įdomiausia yra tai, kad tokios knygos ne tik atspindėjo tuometinį naująjį mokslą, bet ir pačios turėjo jam įtakos. Pavyzdžiui, daugelis šiuolaikinių mokslininkų sako, kad serialas „Žvaigždžių kelias“ paskatino juos pamėgti mokslą. Arba kad šiuolaikinės technologijos jau buvo nuspėtos prieš pusę amžiaus.
Aišku, vien tik mokslinė fantastika mokslinės revoliucijos neįkvėpė . Tačiau tų metų literatūra leido žmonėms įsivaizduoti kitokią realybę, ir daugeliu atvejų ta realybė buvo numatyta dar prieš jai atkeliaujant.
Skaitomiausios knygos
Į to meto skaitomiausių knygų sąrašą pateko tokie kūriniai, kaip Thomaso More'o „Utopija“ (1516 m.), Franciso Bacono „Naujoji Atlantida“ (1627 m.), Johanneso Keplerio „Somnium“ (1634 m.), Margaret Cavendish „The Blazing World“ (1666 m.), Henry Neville'io „The Isle of Pines“ (1688 m.) ir Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“ (1726 m.).
Visas šias knygas sieja smalsumas, apibrėžiantis klasikinę mokslinę fantastiką. „Dabar nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų papasakoti tiek daug keistų dalykų iš nežinomų žmonių bei šalių“, – savo knygoje apie išgalvotą Utopijos salą rašo Th. Moore'as.
Nors dabar šį kūrinį vargu kas suprastų, Franciso Godwino knyga „The Man in the Moon“ sužavėjo 17-ojo amžiaus skaitytojus papasakodama apie ispaną, kuris keliavo ančių traukiamu laivu. Jis skrido erdve, kuri pirmą kartą literatūroje buvo aprašyta kaip besvorė. Tuomet jis šiek tiek laiko praleido su Mėnulio civilizacijos atstovais ir vėliau išvyko į lygiai tokią pačią egzotišką ir technologiškai pažengusią žemę, pavadinta Kinija.
Šio kūrinio gamtos filosofija, kelionės motyvas ir utopinis žanras sužavėjo Anglijos ir visos Europos auditoriją. Ji taip pat dar kelis amžius įkvėpė literatūrines žvaigždes. Prancūzų rašytojas Savinienas de Cyrano de Bergeracas išjuokė šią knygą savo 1657 metais satyriniame romane „The Other World“. Edgaras Allenas Poe šį romaną paminėjo savo 1835 metais išleistoje knygoje „The Unparalleled Adventures of One Hans Pfaall“. O H. G. Wellso 1901 metų romanas „The First Men in the Moon“ buvo tiesiogiai įkvėptas minėto romano.
F. Godwinas turėjo įtakos ir mokslo sričiai. Kaip naujausio „The First Men in the Moon“ leidimo įžangoje rašo Oksfordo profesorius Williamas Poole'as, „literatūrinės arba humanistinės tradicijos ir praktinė astronomija nebuvo visiškai atskirtos veiklos ankstyviesiems astronomams“.
F. Godwinui humanitariniai ir tikslieji mokslai buvo dalinai susiję. Tai buvo viena kitą sustiprinančios metodologijos. Karališkosios draugijos narys Johnas Wilkinsas – metrinės sistemos pirmtako kūrėjas – savo 1614 metų knygoje „Mercury“ teigė, kad F. Godwino romanas gali „padėti atskleisti gamtos filosofijos paslapčių“.
Dar didesnio atgarsio sulaukė Margaret Cavendish knyga „The Blazing World“. Ji buvo pirmoji moteris, tapusi Karališkosios draugijos nare. Jos knygoje pasakojama apie kelionę į paralelią Visatą, į kurią patenkama per Šiaurės Ašigalį. Toje Visatoje gyvena pusiau į žmones, pusiau į gyvūnus panašios būtybės. „Meškažmogiai, kažkokie kirmėliažmogiai ... kažkokie vabzdžiažmogiai, musžmogiai, skrusdėliažmogiai, ančiažmogiai“ ir kiti. Jie skraido įmantriais aparatais ir diskutuoja apie naujausius mokslinius atradimus, padarytus naudojant mikroskopą.
Šiam romanui būdingas sudėtingas naratyvas. Pati autorė atlieka ir veikėjos vaidmenį, svarsto apie rašymą, „kelis pasaulius savo galvoje ir jų išardymą ... idėjų pasaulis, atomų pasaulis, šviesų pasaulis“.
„The Blazing World“ romaną labai rimtai studijavo feministės kritikės paskutinį 20-ojo amžiaus ketvirtį. Apie M. Cavendish kalbama ir pastaruoju metu.
Danielle Dutton, kurios istorinis romanas „Margaret the First“ šiemet paskatino susidomėjimą M. Cavendish, sako, kad kai pirmą kartą į jos rankas pateko „The Blazing World“, jai jis pasirodė „absoliučiai keistas: kalbantys gyvūnai, miestai iš gintaro ir koralų, metafiksinis perėjimas, kuomet M. Cavendish dvasia keliauja į Liepsnojantį pasaulį, kad susipažintų su imperatoriene“.
Knygoje taip pat minimi ir primityvūs mikroskopai ir teleskopai, kurie gerokai padidina muses ir magnetai, tiksliai nurodantys, kur yra šiaurė.
Ateities prognozės
F. Godwino, M. Cavendish ir jų amžininkų darbai buvo svarbūs skatinant kūrybingą kosmoso įsivaizdavimą. Toks yra ir mokslinės fantastikos vaidmuo šiandien.
Reikia pridurti ir tai, kad kurdami savo pasaulius, autoriai gana tiksliai aprašo galimą ateitį, Vėliau tai įgyvendinama ir realybėje. Tarkime, pažvelkite į technologines naujoves, kurias savo knygoje „Naujoji Atlantida“ aprašo F. Baconas: „kūnų dalys kituose kūnuose“ (ar tai nėra panašu į organų transplantaciją?), „naujų maisto produktų kūrimas iš nežinomų medžiagų“ (genetiškai modifikuotas maistas?), „nauji siūlai audiniams“ (sintetiniai audiniai?), „juslių apgaulė“ (televizija ir filmai?).
Britų istorikas Keithas Thomas savo veikale „Religion and the Decline of Magic: Studies in Popular Belief in Sixteenth and Seventeenth-Century England“ rašė, kad mokslinė fantastika ne visuomet buvo pačių mokslinių paaiškinimų rezultatas. Dar prieš surandant sąvokas apibūdinti mokslui, mokslinė fantastika buvo tarsi būdas galvoti apie mokslą. O gebėjimas numatyti alternatyvią socialinę tvarką neginčijamai daro mokslinę fantastiką literatūriniu žanru su didžiausiu revoliuciniu potencialu.
Savo knygoje M. Cavendish rašė, kad „prasimanymai yra žmogaus vaizduotės rezultatas“. Nors išties daug dalykų, kuriuos F. Godwinas, F. Baconas ir kiti prasimanė, tapo realybe. Jų vaizduotės vaisiams ne visuomet reikėjo, kad prieš tai būtų atlikti empiriniai atradimai.
