Galaktikų centruose beveik visada būna įsitaisiusios ypač masyvios juodosios skylės – aplink jas sukasi milžiniški iš dujų sudaryti diskai. Praradusios savo energiją, dujos po truputį „krenta“ į juodąją skylę ir ją „maitina“ – taip juodoji skylė vis sunkėja ir jos gravitacijos trauka vis didėja.
Visgi tai yra baigtinis procesas – pasiekusi tam tikrą masę, juodoji skylė daugiau nebegali augti. Leičesterio universiteto profesorius Andrew Kingas paskaičiavo, kad tokia juodosios skylės augimo riba yra 50 mlrd. Saulės masių – pasiekusi šį dydį, juodoji skylė nebeleidžia toliau formuotis ją maitinančiam dujų diskui ir daugiau nebesunkėja. Vieninteliai būdai tokiai sunkiasvorei toliau augti – jei į juodąją skylę „įkristų“ žvaigždė arba ji susilietų su kita juodąja skyle. Tuo tarpu aplink juodąsias skyles besisukantys dujų diskai yra nestabilūs ir dažnai juose pradeda formuotis kitos žvaigždės.
Pasak profesoriaus A.Kingo, šis atradimas leidžia daryti išvadą, kad astronomai jau yra suradę pačias sunkiausias juodąsias skyles Visatoje, kurias galima pastebėti pagal didžiulius spinduliuotės kiekius, kuriuos skleidžia į juodąją skylę lėkdamos dujos. Mokslininko paskaičiuota ribinė masė reiškia, kad astronomai, naudodami šį metodą, ateityje neturėtų rasti ženkliai sunkesnių juodųjų skylių, nes jos nebeturėtų dujų disko, o tai reikštų, kad nebūtų įmanoma pastebėti „švytinčio“ dujų disko.
„Iš principo, sunkesnės juodosios skylės yra įmanomos – pavyzdžiui, tokia maksimalios masės skylė galėtų susilieti su kita juodąja skyle ir rezultate turėtume dar sunkesnį objektą. Tačiau tokia juodoji skylė neturėtų aplink save dujų disko ir neskleistų šviesos“ – sako A.Kingas. Tiesa, pastebėti tokią supermilžinę galima būtų kitais metodais, pavyzdžiui, stebint, kaip dėl didžiulės gravitacijos ji išgaubia kitų, toliau esančių žvaigždžių šviesą. Taip pat galbūt ateityje mokslininkams pavyks fiksuoti juodųjų skylių skleidžiamas gravitacines bangas, kurias numato Einšteino bendroji reliatyvumo teorija.
