Praėjusią savaitę Kalifornijos universitete Los Andžele dirbanti mokslininkų grupė paskelbė, kad atrado kelis epigenetinius žymenis – chemines DNR modifikacijas, kurios pagrindinės DNR sekos nekeičia – kurie yra susiję su vyrų homoseksualumu. Podoktorantūrinės programos mokslininkas Tuckas Ngunas savo tyrimo rezultatus pristatė Žmogaus genetikos Amerikos bendruomenės 2015 metų konferencijoje, o garbingas mokslo leidinys „Nature“ buvo vienas pirmųjų, paskleidusių žinią, pagrįstą konferencijos organizatorių parašytu pranešimu spaudai.
Ir nors žiniasklaida krykštavo dėl galimybės parašyti skambią antraštę, patys konferencijos dalyviai nebuvo tokie džiugūs – jie kritikavo ir mokslo darbe taikytus metodus, ir rezultatų pagrįstumą, ir burbulą, išpūstą žiniasklaidoje.
T. Nguno tyrimo pagrindas buvo 37 identiškų dvynių (vyrų) poros, kuriose vienas iš dvynių buvo homoseksualus, o kitas – heteroseksualus. Taip pat ištirtos ir 10 dvynių porų, kuriose abu broliai buvo gėjai. Mokslininkas analizavo po 140 tūkst. dvynių genomų regionų ir ieškojo metilinimo pėdsakų. DNR metilinimas (metilo grupės, CH3- prijungimas) yra tarsi cheminis žymeklis, parodantis, kur ir kada šis genas turėtų būti aktyvuojamas. Dominančių regionų skaičių mokslininkas sumažino iki maždaug 6000 ir sukūrė kompiuterio modelį, kuris, panaudodamas duomenis apie šiuos regionus, galėtų klasifikuoti žmones pagal jų seksualinę orientaciją.
Pačiame geriausiame modelyje vertintos vos penkios metilinimo žymės, o dvyniai pagal lytinę orientaciją buvo klasifikuojami 67 proc. tikslumu. „Kiek mums žinoma, tai yra pirmas kartas, kai sukurtas prognozuojantis biologinių žymenų pagrindo modelis seksualinei orientacijai numatyti“, – tyrimo santraukoje rašė mokslininkas.
Tačiau genetikos ekspertai įžvelgia nemažai tyrimo trūkumų. Kurių pirmasis ir labiausia krintantis į akis – tyrimo imties dydis. Tiksliau, mažumas. Epigenetikos srityje yra daugybė menkaverčių, statistiškai nepagrįstų tyrimų, kaip šis – juose naudotos imtys yra tiesiog per mažos, kad rezultatai būtų patikimi ir atkartojami.
Ir nors šis trūkumas yra pirmasis, tačiau toli gražu ne paskutinis. Tyrimo autoriai jau ir taip nedidelę dvynių grupę suskaidė į „modeliavimo rinkinį“, pagal kurios duomenis buvo kuriamas prognozavimo algoritmas ir „bandomąjį rinkinį“, kurio duomenimis buvo tikrinamas algoritmo patikimumas. Tai yra gera, standartinė praktika – ne kitaip tokį tyrimą ir reikėjo atlikti. Deja, jau ir taip mažos imties suskaidymas į dvi grupes mažos vertės duomenis pavertė visiškai menkaverčiais.
Ir net tuo tyrimo trūkumai nesibaigia. Kiek galima spręsti pagal rezultatus, pateiktus tyrimo pristatyme (publikacija dar nėra atspausdinta), mokslininkai pagal savo „modeliavimo rinkinį“ dvynių klasifikavimui sukūrė daugiau nei vieną modelį ir galų gale iš jų atsirinko vieną, kurio tikslumas, taikant jį bandomajam rinkiniui, buvo didžiausias. Tai yra trūkumas dėl to, kad tokio tipo tyrimuose turi būti aiški ir neperžengiama riba tarp modeliavimo ir bandomojo rinkinių. Tyrimo autoriai ribą peržengė bandomojo rinkinio duomenis panaudodami algoritmo optimizavimui.
Taikant tokią strategiją neatmestina galimybė pageidaujamą rezultatą gauti net iš visiškai atsitiktinio duomenų rinkinio. Tikėtina, kad kai kurios metilinimo žymenų kombinacijos iš iš 6000 regionų bus pripažintos kaip iš tiesų reikšmingai susiję su homoseksualumu, nors taip nebūtinai yra iš tiesų. Tai yra gerai žinoma statistinė problema, kurią bent iš dalies galima spręsti atliekant vadinamąsias daugybinių bandymų korekcijas. Mokslininkai to nepadarė (tą patvirtino ir pats T. Ngunas).
Be to, anot Alberto Einsteino medicinos koledžo (JAV) mokslininko Johno Grealy, pasisakiusio savo tinklaraštyje, „kaip ir visi kiti epigenetikos tyrimų istorijoje, jie nesugebėjo atsispirti pagundai savo rezultatus interpretuoti mechanistiškai“. Kitaip tariant, tyrimo autoriai savo rezultatams suteikė tikėtinumo įvaizdį nusakydami vaidmenis genų, prie kurių jungiami tie penki tyrime akcentuojami epigenetiniai žymenys. Vienas genas yra susijęs su imuninės sistemos genų kontrole, o šie imuninės sistemos genai kitais tyrimais buvo susieti su seksualine trauka. Kitas genas dalyvauja molekulių pernašoje neuronuose. Ar epigenetiniai žymenys ant šių genų galėtų lemti kieno nors seksualinę orientaciją. Tai įmanoma. Taip pat tikėtina, kad seksualinė orientacija gali lepti epigenetinių žymenų atsiradimą ant šių genų. Mat koreliacija nenusako priežasties ir pasekmės ryšio.
Taigi, skeptiškai nusiteikusių mokslininkų išvados tokios: garsios išvados apie „homoseksualumo genus“ iš tiesų tėra menkos statistinės vertės „žvejybinė išvyka“, kurioje taikyti netinkami statistiniai metodai ir išryškinti galimai klaidingai teigiami rezultatai. Tikimybė, kad lytinė orientacija ir epigenetiniai žymenys susiję, iš tiesų yra. Tačiau pastarasis tyrimas, nepaisant to, kad bandoma teigti priešingai, nieko panašaus neįrodo. Ir, dėl pasirinktų tyrimo metodų, net negalėtų įrodyti.
T. Ngunas, reaguodamas į J. Grealy pastabas, ir pats pripažino, kad tyrimo imtis yra nepakankamai didelė. „Realybė yra tokia, kad mes iš esmės neturėjome finansavimo. Imties dydis nebuvo toks, kokio norėjome. Bet ar vaikytis kokio nors nepasiekiamo idealo, ar dirbti su tuo, kas turima? Renkuosi pastarąjį variantą“. Be to, mokslininkas pažadėjo replikuoti tyrimą su kita dvynių grupe ir taip pat išsiaiškinti, ar tie patys epigenetiniai žymenys yra labiau būdingi homoseksualiems nei heteroseksualiems vyrams ir plačiojoje, ne tik dvyniais apribotoje bendruomenėje.
Tyrimų replikavimas ir rezultatų verifikavimas iš tiesų yra vieni iš mokslo pamatinių akmenų. Tačiau replikavimui ir verifikavimui reikalingas pagrįstas pradinis atradimas, nuo kurio būtų galima atsispirti – o šiuo atveju vargu ar toks reikalavimas tenkinamas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kilnu aukotis ir dirbti tik su tais duomenimis, kurie yra prieinami. Bet jeigu prieinami duomenys leistų daryti tik beviltiškai silpnas išvadas, galbūt geresnis pasirinkimas yra nedalyti nieko?
„Neturiu nieko asmeniško prieš T. Nguną ir jo kolegas, tačiau jeigu norime, kad epigenetikos sritis išliktų, nebegalime leisti menkos vertės tyrimų rezultatų garsinimo. Šiuo atveju žodžiu „menkas“ omenyje turiu „neinterpretuotinas“, – tinklaraštyje rašė J. Grealy, vėliau Edui Yongui sakęs, kad šio tyrimo rezultatai – tai tik vienas iš daugelio atvejų. „Šioje srityje problemos yra sisteminės. Būtina visoje mokslininkų bendruomenėje keisti tai, kaip atliekami epigenetiniai tyrimai“, – sakė mokslininkas.
