DELFI vykdyto projekto „Mumijų tyrimų maratonas“ metu sužinojome, kuo anų laikų žmonės sirgdavo, kuo maitindavosi, kokios būdavo jų mirčių priežastys. Tai apie tų laikų aukštuomenės gyvenimą mokslininkams papasakojo palaikai, palaidoti kriptoje po Dominikonų Šventosios dvasios bažnyčia, esančia Vilniaus centre. Tiesa, greta jų XIX a. pradžioje buvo palaidoti ir Napoleono kariai, mirę pakeliui į namus po nesėkmingo žygio į Rusiją.
Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais šios kriptos buvo naudojamos kaip slėptuvė nuo bombardavimų, tačiau net ir kriptose besislepiant gyviesiems, ten buvę mirusieji išliko. Išliko net ir po to, kai sovietinė valdžia bandė šiuos rūsius paversti ateizmo muziejumi.
Daugiau nei pusė palaidotųjų kriptose suiro iki skeletų, tačiau dėl kažkokių priežasčių – galimai dėl nuolat sauso oro požemyje – nemaža kūnų dalis natūraliai sudžiūvo ir mumifikavosi, išliko jų oda ir netgi dalinai atpažįstami veido bruožai.
Net 23 mumijos antropologijos specialisto iš Italijos, dr. Dario Piombino-Mascali, buvo įvertintos kaip „puikios būklės“. Siekiant išsiaiškinti žmonių gyvenimo sąlygas XVIII-XIX a., jų mirties priežastis, mumijos buvo tiriamos kompiuterinės tomografijos būdu. Anot mokslininko, Vilniaus mumijų svarba yra ne mažesnė, nei mumijų iš senovės Egipto, nes jos mokslininkams suteikia galimybę palyginti dabartines vyraujančias sveikatos problemas su tomis, kurios dominavo ne tokioje jau senoje praeityje.
Pavyzdžiui, iki dr. D. Piombino-Mascali ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prof. dr. Rimanto Jankausko bendrai atliktų tyrimų buvo manoma, jog arterijų sukalkėjimas, arba aterosklerozė – tai tik šiuolaikiniams žmonėms arba pernelyg prabangiam gyvenimo būdui būdinga liga. Bet Šventosios dvasios bažnyčios kriptoje rasti palaikai atskleidė, kad žmonės būdavo ir nutukę, ir mažai judrūs.
Nemažos palaikų dalies dantys buvo pažeisti ėduonies. Keli akivaizdžiai sirgo džiova. Vienos mažos mergaitės kūnas buvo sužalotas apsigimimo ir kaulų išvaizdą paveikusio vitaminų trūkumo – tikėtina, kad tai buvo šeimos „gėdos“ priežastis.
Dr. D. Piombino-Mascali džiaugiasi, kad jo tyrimai padėjo šiandienos vilniečiams daugiau sužinoti apie jų anksčiau gyvenusių miestelėnų gyvenimą, pateikė realistiškesnį jų kasdienybės aprašymą.
