Šiandienos mokslas yra labai susidomėjęs mūsų kūno bakterijų ir sveikatos sąsajomis. Štai praėjusiais metais ne karta rašyta apie žarnyno infekcijų gydymą fekalijų transplantavimu, kuomet vieno žmogaus (dažniausiai – paciento namiškio) išmatos persodinamos į paciento žarnyną norint, kad būtų atkurta normali žarnyno bakterijų pusiausvyra. O mikrobiologės, norėdamos „apsodinti“ savo vaikus sveikomis bakterijomis, netgi ištepa naujagimius makšties išskyromis, rašo sciencealert.com.
Bet niekam nebuvo kilusi mintis patikrinti, kas būtų, jei pradėtume maistui vartoti šimtus skirtingų bakterijų tipų, gyvenančių makštyje. Tiesą sakant, niekas net nesidomėjo, ar jas galima būtų masiškai auginti. Todėl C. Westbrook paėmė medinį šaukštą, įkišo jį sau į makštį, o vėliau įmerkė jį į pieno stiklainį ir paliko visa tai nakčiai, savaiminei fermentacijai.
„Pirma jos jogurto partija buvo rūgštoka, aštroka ir beveik gelianti liežuvį. Ji palygino tokį produktą su indišku jogurtu, paskanino jį mėlynėmis ir suvalgė“, – leidiniui motherboard.vice.com pasakojo doktorantės draugė Janet Jay.
Tiesa, tai nebuvo labai gera mintis – makštyje „gerosios“ bakterijos gyvena kartu su blogosiomis. Bet vertinant apskritai – eksperimentas buvo ganėtinai sumanus. Bent jau Vašingtono universiteto Medicinos mokyklos mikrobiologė Rosanne Hertzberger, besispecializuojanti makšties bakterijų tyrimuose, jį įvertino teigiamai.
Dominuojančios bakterijos makštyje yra Lactobacillus. Kitaip tariant, jos priklauso tai pačiai genčiai, kaip ir bakterijos, fermentuojančios jogurtus ir sūrius. „Jogurto laktobacilos nedaug skiriasi nuo makšties laktobacilų. Ir vienos, ir kitos gamina daugybę pieno rūgšties“, – aiškina mikrobiologė.
Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad makšties bakterijos tikrai turėjo pieną „subrandinti“ iki jogurto. Mat mums įprastą, prekybos centruose randamą jogurtą pienininkai gamina naudodami ne tik Lactobacillus bulgaricus, bet ir Streptococcus thermophilus bakterijas.
Taigi, R. Hertzberger nusprendė pakartoti eksperimentą moksliškesnėje aplinkoje, savo laboratorijoje. Ir naudodama ne savo, o sveikų nėščių moterų laktobacilas. Eksperimento rezultatas nebuvo toks sėkmingas: iš aštuonių analizuotų bakterijų rinkinių tik vienas sugebėjo daugiau ar mažiau sėkmingai suteikti pienui rūgštingumo. Mokslininkė jogurto neragavo, tačiau „šiuo atveju rezultatas buvo išskirtinai tirštas; tai buvo rūgęs pienas, tikriausiai su daugybe nusodintų pieno baltymų, o ne gardus, liežuvį geliantis jogurtas“, – aiškino mikrobiologė.
„Daryčiau išvadą, kad C. Westbrook jogurte tikriausiai buvo įvairiausių bakterijų rūšių mišinys. Dalis galbūt buvo jos pačios makšties gyventojai, bet nemaža dalis galėjo būti nuo medinio šaukšto ar iš oro virtuvėje. O gal ir iš panagių“, – sakė mokslininkė.
Bet, anot R. Hertzberger, prieš pradedant raukytis iš pasibjaurėjimo, kurį gali kelti toks eksperimentas, turėtume pagalvoti apie mokslinio tyrimo potencialą. Mat bakterijoms pasidauginus į galutinį produktą nepatektų nė viena molekulė iš donorės makšties. Ar nuo medinio šaukšto ar iš panagių.
O jogurtas iš makšties bakterijų galėtų būti naudingas – pavyzdžiui, susirgus makšties grybeline ar bakterine infekcija. Arba juo būtų galima įtrinti kūdikių odą.
„C. Westbrook savo darbą atliko gal kiek nemoksliškai, bet jos pasakojimas puikiai dera su svarbia tendencija pereidinėti nuo antibiotikų prie probiotikų. O ką daryti su pasibjaurėjimo veiksniu? Tikriausiai teks jį tiesiog įveikti“, – sakė mokslininkė.
