Mokslininkas paaiškino, kuo svarbus šimtmetį lauktas atradimas

 (36)
2014-ųjų kovą, buvo paskelbta apie pirmykščių, nuo Didžiojo sprogimo užsilikusių, gravitacinių bangų aptikimą, tiksliau apie jų paliktą pėdsaką kosminėje foninėje spinduliuotėje.
Gravitacinių bangų signalas, atsklidęs iš susijungiančios juodųjų skylių poros, užfiksuotas dviejuose detektoriuose JAV: Vašingtone ir Luizianoje. ©NASA APOD
Gravitacinių bangų signalas, atsklidęs iš susijungiančios juodųjų skylių poros, užfiksuotas dviejuose detektoriuose JAV: Vašingtone ir Luizianoje. ©NASA APOD

Visgi vėliau paaiškėjo, kad signalas visgi buvo mūsų Galaktikoje esančių dulkių paliktas triukšmas. Bet stebėjimai, aišku, nesiliovė.

Kaip atsiranda gravitacinės bangos?

Bet kokia medžiaga iškreipia erdvę aplink save. Kuo labiau nutolstame nuo medžiagos telkinio, tuo iškreipimas menkesnis, tačiau jis yra visur. Jei kūnas juda, keičiasi ir erdvės iškreipimas, tačiau vieno tokio pasikeitimo subangavimui neužtenka. Kad atsirastų gravitacinės bangos, reikalingas judėjimas su pagreičiu. Pavyzdžiui, gravitacines bangas skleidžia dvinarės žvaigždės. Taip pat manoma, kad gravitacinių bangų turėjo kilti Visatos egzistavimo pradžioje buvusio infliacijos periodo metu.

Toks gravitacinių bangų susidarymo mechanizmas yra analogiškas elektromagnetinei spinduliuotei. Krūvį turintis objektas, judantis su pagreičiu, skleidžia spinduliuotę. Netrukus po bendrosios reliatyvumo teorijos suformulavimo, Albertas Einšteinas išvedė ir gravitacinių bangų prognozę. Ir štai, po šimto metų jas pavyko aptikti tiesiogiai.

Kaip jas galima aptikti?

Ką reiškia „tiesioginis aptikimas“? Ogi tai, kad aptiktas gravitacinių bangų sukeltas erdvės susitraukimas ir išsitempimas. Gravitacinės bangos tą ir daro – tempia erdvę. Bet kokio atstumo pokytis yra labai nedidelis, 10-20 eilės ar mažesnis (viskas priklauso nuo šaltinio), taigi reikalingas ir labai jautrus detektorius. Nenuostabu, kad šiam atradimui prireikė šimto metų.

Tiesiogiai bangos aptinkamos naudojant interferometrą. Tai toks prietaisas, kuriame lazerio šviesa padalinama į du spindulius, nukreipiamus ilgais tuneliais statmenomis kryptimis. Kiekvieno tunelio gale spindulys atsispindi ir grįžta atgal, tada abu spinduliai sujungiami į vieną ir nukreipiami į ekraną. Jei abiejų spindulių nukeliauti atstumai yra tiksliai vienodi, bangos interferuoja destruktyviai – viena kitą panaikina ir jokio signalo detektorius neužfiksuoja. Tačiau jei vienas iš tunelių yra ilgesnis už kitą, gaunamas signalas, nebent ilgių skirtumas yra spindulio bangos ilgio kartotinis. Gravitacinė banga, pralėkdama pro detektorių, jo tunelius iškreipia nevienodai, taigi teoriškai bangą aptikti įmanoma. Žinoma, pirmiausia reikia kuo geriau pašalinti visas kitas įmanomas vibracijas, pradedant netoliese važinėjančių automobilių keliamais virpesiais, baigiant Žemės tektoninių plokščių judėjimu.

Yra būdų aptikti gravitacines bangas netiesiogiai. Du vienas aplink kitą besisukantys objektai, spinduliuojantys šias bangas, praranda energiją, todėl jų orbita po truputį mažėja. Orbitos periodo trukmę labai tiksliai galime išmatuoti dvinariuose pulsaruose, tokiuose kaip Hulse-Taylor objektas. Šios poros sukimosi periodas trumpėja tiksliai taip, kaip prognozuoja bendroji reliatyvumo teorija, o jo atradimas 1974-aisiais metais buvo pirmasis rimtas gravitacinių bangų egzistavimo įrodymai. Atradėjai 1993-aisiais pasidalino Nobelio fizikos premiją.

Advanced LIGO atradimas

Advanced LIGO yra būtent toks interferometras, kurį aprašiau aukščiau. LIGO – Lazerinių interferometrų gravitacinių bangų observatorijos (Laser Interferometer Gravitational-wave Observatory) – projektas pradėtas dar 1992 m., detektorius įjungtas 2002-aisiais. Per aštuonerius darbo metus gravitacinių bangų aptikti nepavyko, tada detektorius penkerius metu buvo atnaujinamas ir tobulinamas. Pernai rugsėjį, pavadintas Advanced LIGO, įjungtas iš naujo. Ir iškart, tiksliau netgi dar prieš pradedant oficialius stebėjimus, rugsėjo 14-ą dieną, užfiksuotas signalas, kuris, kaip paaiškėjo, yra dviejų susijungiančių juodųjų skylių paskleistos gravitacinės bangos.

Juodųjų skylių poros masės buvo 29 ir 36 kartus didesnės nei Saulės. Jos sukosi viena aplink kitą, o sukdamosi spinduliavo gravitacines bangas. Atstumas tarp jų mažėjo, sukimasis greitėjo, gravitacinės bangos stiprėjo, o jų dažnis didėjo. Galiausiai jos pasidarė tokios stiprios, kad Advanced LIGO detektorius sugebėjo aptikti. Pagautas signalas truko mažiau nei sekundę, bet jame aiškiai matyti bent septynios bangos keteros. Ir signalas visiškai atitiko tai, ką prognozuoja bendroji reliatyvumo teorija; būtent priderinę modelio parametrus prie signalo dažnio ir jo kitimo, LIGO komandos nariai ir nustatė juodųjų skylių mases.

Juodosios skylės susiliejo į vieną, kuri dar trumpą laiką (vėlgi – trumpiau nei sekundę) virpėjo – tai matoma kaip slopstantis signalas.

Iš jo savybių nustatyta, kad naujoji juodoji skylė yra 62 kartus masyvesnė už Saulę. Tai reiškia, kad 3 Saulės masės prarastos kaip energijos – išspinduliuotos gravitacinėmis bangomis. Trys Saulės masės virto energija per keletą milisekundžių. Kaip spaudos konferencijos metu gerai pastebėjo Kipas Tornas, trumpą laiką besijungiančių juodųjų skylių gravitacinė spinduliuotė turėjo daugiau galios, nei visos Visatos žvaigždės kartu sudėjus.

Toks stiprus signalas pasklido po visą Visatą. Kol atsklido iki mūsų, bangos amplitudė liko mažytė – erdvė ištempta/suspausta vos 10−21 karto. Advanced LIGO detektorių kiekvieno tunelio ilgis yra po 4 km; šis atstumas susitraukė ar išsiplėtė mažiau nei per vieną tūkstantąją protono skersmens dalį. Ir visgi to užteko, kad signalas būtų pagautas. Žinodami pradinę bangos energiją ir dabartinę amplitudę, astronomai nustatė ir atstumą iki jos šaltinio – 410 megaparsekų, kas atitinka 1,3 milijardo metų praeitį.

Signalas aptiktas abiejuose Advanced LIGO detektoriuose – tai žymiai padidina tikimybę, kad signalas yra tikras. Šiek tiek anksčiau jis prasidėjo Luizianoje, maždaug po septynių milisekundžių – Vašingtone.

Ši informacija leido apytikriai nustatyti ir kryptį, iš kurios banga atsklido: greičiausiai tai yra pietinis dangaus, maždaug Magelano debesų link. Tikslesniam nustatymui reikėtų dar bent vieno detektoriaus, kad pavyktų trianguliuoti signalą.

Gravitacinių bangų signalas abiejuose detektoriuose (viršutiniai grafikai), teorinė prognozė (viduriniai grafikai) ir jų skirtumas (apatiniai grafikai). Apačioje esantis spalvotas žemėlapis rodo signalo dažnio kitimą laikui bėgant; kuo juodosios skylės ar
Gravitacinių bangų signalas abiejuose detektoriuose (viršutiniai grafikai), teorinė prognozė (viduriniai grafikai) ir jų skirtumas (apatiniai grafikai). Apačioje esantis spalvotas žemėlapis rodo signalo dažnio kitimą laikui bėgant; kuo juodosios skylės arčiau viena kitos, tuo aukštesnio dažnio gravitacines bangas skleidžia. Paimta iš Abbott et al.

Nors signalas užfiksuotas dar rugsėjį, iki pat dabar komanda jį analizavo, tikrino jo patikimumą ir t.t. Dabar rezultatai surašyti į straipsnį, kuris praėjo recenzavimo procesą ir šiandien buvo paskelbtas žurnale Physical Review Letters.

Kas iš to?

Neabejoju, kad daug kam kyla klausimas, kokia tokio atradimo prasmė. Gal jau teko matyti skambias antraštes, kad jis pakeičia visą astronomiją. Ar tikrai? Greičiausiai tikrai, bet tam reikės laiko.

Kad suprastume atradimo reikšmę, reikia prisiminti, kad iki šiol visa informacija apie kosmosą mus pasiekė tik elektromagnetinių bangų pavidalu. Ar tai būtų radijo bangos, atsklindančios iš energingų dalelių sąveikų su magnetiniais laukais, ar regimieji žvaigždžių šviesos spinduliai, ar rentgeno spinduliuotė iš juodųjų skylių akrecinių diskų – visa tai yra elektromagnetinės bangos. Nepaisant to, skirtingi jų diapazonai – radijo, submilimetrinės, infraraudonosios, regimosios, ultravioletinės, rentgeno ir gama bangos – atskleidžia labai skirtingą kosmoso vaizdą, leidžia aptikti ir tyrinėti skirtingus procesus. Prieš paleidžiant pirmąjį kosminį teleskopą, buvo ginčijamasi dėl jo poreikio, nes „vis tiek juo bus matoma tas pats, kas iš Žemės, tik šiek tiek ryškiau“. Vėliau paaiškėjo, kad taip teigusieji labai klydo.

Gravitacinės bangos – fundamentaliai kitoks informacijos apie kosmosą gavimo būdas. Galėdami identifikuoti jų šaltinius, mes atveriame net ne naują langą į kosmosą, mes įgyjame naują observatoriją. Dar vieną panašią observatoriją mums duos neutrinų stebėjimai, kurių gaudymas pernai davė pirmuosius rezultatus.

O šis gravitacinių bangų aptikimas mums jau atskleidė, kad egzistuoja dvinarės juodosios skylės: anksčiau jų egzistavimas buvo prognozuojamas teoriškai, bet aptikti nepavyko, nes tokie objektai elektromagnetiškai nieko nespinduliuoja.

Taip pat - kad egzistuoja ~30 Saulės masių juodosios skylės. Anksčiau išmatuotos juodųjų skylių masės neviršijo 15 Saulės masių, čia nekalbama apie supermasyviąsias.

Jau atskleista, kad juodosios skylės susilieja, o šio proceso signalas puikiai atitinka bendrojo reliatyvumo teorijos prognozes.

Ir tai – tik pirmieji duomenys, gauti dar oficialiai neprasidėjus Advanced LIGO darbui. Tikimasi, kad tolesni stebėjimai atskleis dar ne vieną gravitacinių bangų šaltinį. Advanced LIGO detektoriai jautrūs bangoms, kurių dažnis siekia nuo kelių iki tūkstančio hercų (t. y. per sekundę pro mus pralekia nuo kelių iki tūkstančio bangų keterų). Tokias bangas turėtų skleisti kompaktiškos ekstremalios dvinarės, sudarytos iš juodųjų skylių ir neutroninių žvaigždžių, bei supernovų sprogimai. Truputį mažesnio dažnio gravitacines bangas, kurių periodai trunka nuo sekundžių iki valandų, tikimasi aptikti kosminiais interferometrais. Tokio interferometro projekto LISA (Laser Interferometer Space Array) pilotiniai detektoriai pernai išskrido į kosmosą. Dar ilgesnes gravitacines bangas tikimasi aptikti tik netiesiogiai – stebint pulsarų judėjimo pokyčius.

Antžeminių detektorių, tokių kaip LIGO, bus ir daugiau. LIGO konsorciumas šiuo metu derasi su kolegomis Indijoje, Europoje Prancūzija ir Italija bendradarbiauja Virgo konsorciume, savo detektorių stato ir Japonija. Šie detektoriai, dalindamiesi informacija, sukurs planetos dydžio gravitacinių bangų paieškos tinklą, kuris leis nustatyti ir šaltinių savybes, ir jų padėtis erdvėje. Mūsų laukia puikūs laikai ir daug naujovių.

"Konstanta 42"
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Mokslas

Mokslininkai: australopitekė Lucy daug laiko praleisdavo medžiuose (37)

Australopitekė Lucy, priskiriama prie senovinių hominidų, laikomų vienais ankstyviausių šiuolaikinių žmonių protėvių, bent trečdalį laiko praleisdavo laipiodama medžiais, sakoma trečiadienį paskelbtoje naujoje studijoje.

„Mokslo sriuba“: lietuviai padarė proveržį genetikoje (II dalis) (1)

Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys su komanda atrado genų redagavimo įrankį CRISPR-Cas9 – genų žirkles, kuriomis galima labai tiksliai karpyti DNR grandinę. Šis atradimas gali pelnyti pirmąją Lietuvos istorijoje Nobelio premiją Chemijos srityje. Genetikai sako, jog tik sugriovus geną galima suprasti, už ką jis atsakingas, kokią įtaką turi. CRISPR-Cas9 įrankio pagalba tai padaryti įmanoma - juo galima nusitaikyti į norimą DNR vietą ir perkirpti grandinę.

Iš Pietų ašigalio evakuotas „antrasis žmogus Mėnulyje“ (10)

Sušlubavus sveikatai iš Pietų ašigalio buvo evakuotas antrasis Mėnulio paviršiumi žengęs žmogus Buzzas Aldrinas, praneša BBC.

Elementų periodinę lentelę papildė 3 nauji vardai (25)

Po Japonijos, Rusijos ir JAV mokslininkų atradimų cheminių elementų periodinę lentelę trečiadienį papildė keturi nauji elementai, o vienas iš jų, nihonis, yra pirmasis, atrastas japonų mokslininkų.

Mokslininkai įspėja, kad nyksta didžiausia gyvų organizmų struktūra pasaulyje (15)

Antradienį paskelbta, kad Didysis barjerinis rifas – didžiausia gyvų organizmų struktūra pasaulyje – šiemet sunyko kaip niekada istorijoje. Mokslininkai perspėja, kad šylantis klimatas kelia didelę grėsmę trapiai didžiausio pasaulyje koralinio rifo ekosistemai.