Maždaug 100 metų mokslininkai sprendė, kodėl zebrai turi baltas ir juodas juostas. Ilgai buvo sutariama, kad zebro dryžiai – jų komufliažas, apsauga nuo plėšrūnų, tačiau Kalagario universiteto (Kanada) ir Kalifornijos universiteto Deivise (JAV) mokslininkai patikrino skaitmenines zebrų, užfiksuotų Tanzanijos laukuose, nuotraukas, kuriose jie pavaizduoti būtent taip, kaip juos mato jų pagrindiniai plėšrūnai – liūtai ir dėmėtosios hienos.
Taip pat jie pabandė įvertinti zebrų matomumą kitiems gyvūnams, matuodami jų juostų plotį ir juostelių šviesumą.
Studijoje, publikuotoje žurnale „Plos one“, tikinama, kad dryžiai yra neatlieka komufliažo funkcijos ir nepadaro zebrų mažiau matomais, nes tada, kai plėšrūnai pastebi zebro dryžius, jie jau yra girdėję arba užuodę zebrą kaip grobį.
Tyrinėtojai nustatė, kad žmogus gali pamatyti zebrą maždaug už 50 metrų dienos šviesoje ir už 30 metrų temstant. Jie įsitikinę, kad tamsią naktį zebro dryžius bet kuriai akiai sunku pamatyti toliau nei už devynių metrų.
Tai esą ir įrodo, kad zebro dryžiai neatlieka maskuojamosios funkcijos miškingose vietovėse, kaip manyta anksčiau: tvirtinta, kad dryžiai imituoja medžių kamienus, o balta jų spalva palyginama su pro medžius krintančia šviesa.
Atvirose vietose, kur zebrai praleidžia didžiąją savo laiko dalį, liūtai gali pamatyti zebrus taip pat lengvai, kaip jie pamato panašaus dydžio grobį, neturintį tokio išraiškingo kailio ar odos.
Studijoje taip pat tvirtinama, kad zebrų dryžiai nesuteikia jokio socialinio pranašumo – nėra svarbūs tam, kad jie pažintų vieni kitus.
Tyrimo vadovė, Kalagario universiteto biologinės antropologijos profesorė sakė, kad „mokslininkų grupė atliko skaičiavimus, kurių metu galėjo įvertinti atstumus, iš kurių liūtai ar dėmėtosios hienos, taip pat patys zebrai, gali matyti kitus zebrus dienos šviesoje, prieblandoje ir visiškoje tamsoje.“
Kalifornijos universiteto Deivise laukinės gamtos biologijos profesorius Timas Caras, studijos bendraautoris, tvirtino, kad „rezultatai nepatvirtina ilgai vyravusios hipotezės apie maskuojamąjį efektą, taip paneigdami Čarlzo Darvino ir Russelo Wallace'o hipotezes.“
