Mokslinė fantastika: kas laukia 802 701-aisiais

 (34)
Britų rašytojas Herbertas George'as Wellsas (1866–1946) pagrįstai laikomas mokslinės fantastikos tėvu, nes jo knygos pravėrė duris naujiems žanrams, kuriuos vėliau išplėtojo kiti autoriai. Kviečiame prisiminti ištrauką iš „Laiko mašinos“.
Herbert George Wells. Laiko mašina / Daktaro Moro sala
© Leidykla "kitos knygos"

Šiemet Lietuvoje išleidžiamas dviejų jo knygų „Laiko mašina / Daktaro Moro sala“ rinkinys.

„Laiko mašinoje“ iš Viktorijos laikų persikeliama į 802 701-uosius, kai mokslo progresas, atrodo, turėtų būti išsprendęs socialines žmonijos problemas. Savotiškame rojuje gyvenantys „gėlių vaikai“ ilojai tiesiog dykinėja ir ieško vis naujų malonumų. Bet netrukus paaiškėja, kad gerą gyvenimą jiems užtikrina baisieji požemių gyventojai morlokai...

Ištrauka

Užžiebiau degtuką ir, pažvelgęs žemyn, pamačiau baltą padarą didelėmis švytinčiomis akimis, kuris leidosi žemyn, atkakliai spoksodamas į mane. Aš sudrebėjau: toks panašus jis buvo į žmogišką vorą! Jis leidosi žemyn šulinio siena, ir aš pirmąkart pastebėjau daugybę metalinių atramų rankoms bei kojoms, kurios sudarė lyg ir kopėčias, nykstančias gilumoje. Tačiau degtukas nusvilino man pirštus ir krisdamas užgeso; kai užžiebiau kitą, mažoji pabaisa jau buvo dingusi.

Nežinau, ar ilgai ten prasėdėjau, įsmeigęs akis į šulinio gelmę. Vis dėlto praėjo gerokai laiko, kol suvokiau, jog mano regėtas sutvėrimas buvo žmogus. Ir pamažu pasidarė aišku: žmogaus evoliucija vyko dviem kryptim. Grakštūs Viršutinio Pasaulio vaikai – ne vieninteliai mūsų palikuonys: šis balsvas šlykštus nakties padaras, šmėkštelėjęs prieš mane, irgi praėjusių amžių ainis.

Prisiminęs virpantį orą virš šulinių ir savo teoriją apie požeminę ventiliaciją, pradėjau numanyti jų tikrąją reikšmę. O kokį vaidmenį, pagalvojau, vaidina šis lemūras mano sugalvotame tobulos žmonijos santvarkos plane? Kokia jo pažiūra į gražiųjų Viršutinio Pasaulio gyventojų palaimingą tinginystę? Kas slypi apačioje, šulinio dugne? Aš atsisėdau ant jo krašto, įtikinėdamas save, kad nėra ko baimintis, kad būtinai reikia nulipti žemyn ir išnarplioti kamuojančius klausimus. Ir tuo pat metu aš baisiai bijojau ten leistis! Man bemąstant, porelė gražiųjų antžemio gyventojų, užsimiršusių meilės žaidime, atbėgo saulės nušviesta veja į šešėlį. Vyras vijosi moterį, mėtydamas į ją gėles.

Man pasirodė, kad jie labai susisielojo, pamatę, kad žiūriu į šulinio gilumą, atsirėmęs ranka į nuvirtusią koloną. Matyt, kreipti dėmesį į šias angas buvo laikoma netaktišku dalyku. Kai parodžiau į šulinį ir pamėginau suregzti klausimą jų kalba, jie dar aiškiau pasipiktino ir nusisuko. Tačiau juos sudomino mano degtukai, ir, norėdamas juos pralinksminti, keletą uždegiau. Po to vėl pabandžiau sužinoti ką nors apie šulinį, bet ir šįkart nesėkmingai. Tada, palikęs juos ramybėje, nutariau grįžti pas Viną ir pasistengti iš jos ką išgauti. Bet mano protas jau pradėjo darbuotis; visi vaizdiniai ir įspūdžiai, kuriuos buvau susidaręs apie šį pasaulį, griuvo ir mainėsi. Dabar turėjau raktą, padėsiantį atskleisti ir šulinių, ir ventiliacijos bokštų, ir slaptingųjų vaiduoklių paskirtį, jau nekalbant apie bronzinių durų mįslę bei Laiko Mašiną ištikusį likimą. Be to, man kilo miglota viltis, kad galbūt dabar pasidarys įmanoma išspręsti tą ekonominio gyvenimo problemą, dėl kurios lig šiol vis sukau galvą.

Štai koks buvo naujasis mano požiūris. Savaime suprantama, antroji žmonių rūšis gyveno po žeme. Taip vertė galvoti trys skirtingos aplinkybės. Jie retai pasirodydavo žemės paviršiuje, matyt, dėl to, kad nuo seno buvo įpratę prie požeminio gyvenimo. Tą liudijo jų blyškus gymis, būdingas daugumai tamsoje gyvenančių gyvūnų, tokių, kaip, pavyzdžiui, baltosios žuvys Kentukio urvuose. Didelės, šviesą atspindinčios akys taip pat yra charakteringas naktinių gyvių bruožas – prisiminkime kates ir pelėdas. Ir pagaliau tas aiškus nuovokos netekimas dienos šviesoje, tas skubotas, nevikrus bėgimas į tamsą, tas savotiškas įprotis nuleisti galvą, slepiant veidą nuo šviesos – visa tai davė pagrindą manyti, jog jų nepaprastai jautri akių tinklainė.

Vadinasi, žemė po mano kojomis turi būti išvarpyta tunelių, kuriuose gyvena naujoji rasė. Visur, išskyrus upės slėnį, kalvų šlaituose išsimėtę ventiliacijos šuliniai ir bokštai rodė, kad šie tuneliai sudaro plačiai išsišakojusį tinklą. Argi nenatūralu galvoti, kad dirbtiniame požemio pasaulyje vyksta darbas, reikalingas dieninės rasės gerovei? Ši prielaida buvo tokia tikroviška, jog aš bematant ja įtikėjau ir leidausi toliau, ieškodamas žmonijos suskilimo priežasčių. Tikriausiai jūs jau įspėjote, kur link rutuliosis mano teorija, tačiau aš pats greitai pajutau, kad ji ne visai atitinka tiesą.

Iš pradžių, prisiminęs mūsų amžiaus problemas, nėmaž neabejojau, kad nuolatinis dabartinių laikinų socialinių skirtumų tarp Kapitalisto ir Darbininko gilėjimas atvedė kaip tik prie tokios padėties. Jums, be abejo, tai pasirodys juokinga ir visiškai neįtikima, bet juk net dabar yra aplinkybių, kurios patvirtina šitokią vystymosi kryptį. Pastebima tendencija naudoti požeminę erdvę ypatingo grožio nereikalaujantiems civilizacijos tikslams. Pavyzdžiui, yra metropolitenas Londone, statomi nauji požeminiai elektriniai geležinkeliai bei tuneliai, egzistuoja požeminės dirbtuvės ir restoranai, jie visi didėja ir gausėja. Matyt, galvojau aš, ši tendencija darėsi vis ryškesnė, iki pramonė pamažu neteko vietos po saule. Vis giliau ir giliau slėpėsi požeminiai fabrikai, kuriuose darbininkai praleisdavo vis daugiau laiko, kol galų gale... Juk ir šiandien Ist Endo darbininkas gyvena tokiomis dirbtinėmis sąlygomis, kad, tiesą sakant, yra atskirtas nuo žemės paviršiaus.

Kita vertus, turtingųjų polinkis užsisklęsti savo luome, skatinamas vis didėjančio išsimokslinimo ir vis platėjančios prarajos tarp jų ir šiurkščių prastuolių, veda prie to, jog jau dabar jie užsigrobia didelius žemės paviršiaus plotus. Pavyzdžiui, Londono apylinkėse beveik pusė pačių gražiausių vietų neprieinamos pašaliniams! Ir ta be paliovos platėjanti bedugnė, atsiradusi dėl aukštojo mokslo brangumo ir ilgos trukmės, dėl turtingųjų didėjančio potraukio prie rafinuotų įpročių, – argi ji nesusilpnins abiejų klasių bendravimo, argi nesumažins jų maišymosi vedybų keliu, kuris šiuo metu stabdo žmonijos pasidalijimą į dvi skirtingas socialines rūšis? Galiausiai žemės paviršiuje beliks tik Turčiai, besimėgaujantys ištaigingo gyvenimo malonumais ir grožiu, o po žeme gyvens Beturčiai – darbininkai, prisitaikę prie požeminio darbo sąlygų. Ten atsidūrę, jie, žinoma, turės mokėti nemažą mokestį už savo olų ventiliaciją. Jeigu jie atsisakys, tai mirs iš bado arba bus uždusinti už skolas. Nepatenkintieji ir maištingieji išmirs. Ir ilgainiui, nusistovėjus tokiai tvarkai, išlikę gyvi Beturčiai bus taip pat prisitaikę prie savo požeminio gyvenimo, taip pat laimingi, kaip ir Viršutinio Pasaulio gyventojai. Taigi visai natūralu, jog liks rafinuotas grožis ir sunykęs blyškumas.

Didysis Žmonijos triumfas, apie kurį tiek svajojau, dabar man išrodė visai kitaip. Tai nebuvo dvasinio tobulėjimo ir kolektyvinio darbo triumfas. Vietoje to išvydau tikrą aristokratiją, kuri, apsiginklavusi naujausiomis mokslo žiniomis, atvedė šių dienų pramoninę sistemą iki logiškos pabaigos. Tai buvo pergalė ne vien prieš gamtą, bet prieš gamtą ir prieš savo artimą. Štai kokia tuomet buvo mano teorija. Aš neturėjau palydovo, kaip skaitytojas utopinėse knygose. Galbūt mano aiškinimas visiškai klaidingas. Vis dėlto ir dabar galvoju, kad jis pats įtikimiausias. Bet jeigu ir taip, tai toji galiausiai nusistovėjusi civilizacija, matyt, seniai praėjo savo zenitą ir dabar vis labiau smuko. Visko pertekę Viršutinio Pasaulio gyventojai laikui bėgant išsigimė: sumažėjo jų ūgis, jėga ir protiniai sugebėjimai. Tai jau dabar buvo aiškiai matyti. Kas atsitiko Požemių gyventojams, aš dar nežinojau, tačiau visa, ką iki šiol mačiau, rodė, kad morlokai, kaip juos vadino Viršutinio Pasaulio gyventojai, daug labiau nutolo nuo dabartinio žmogaus tipo negu ilojai – gražioji rasė, kurią jau pažinojau. [...]

Man pasidarė skaudu, pagalvojus, koks trumpalaikis buvo žmogaus proto triumfas. Jis baigėsi savižudybe. Žmonės atkakliai siekė komforto ir pertekliaus, troško sukurti tokią visuomenę, kurios šūkis būtų gerovė ir pastovumas; jie pasiekė šį tikslą – ir štai kas iš to išėjo. Kažkada labai seniai stojo metas, kai nei žmogaus gyvybei, nei nuosavybei nebegrėsė jokie pavojai. Turtuolis žinojo, jog niekas neatims jo turto ir komforto, o vargšas džiaugėsi teise gyventi ir dirbti. Be abejo, tame tobulame pasaulyje nebuvo nei nedarbo, nei neišspręstų socialinių problemų. O tada įsiviešpatavo didžioji ramybė.

Mes užmirštame gamtos dėsnį, kuris sako, jog proto lankstumas – tai atpildas už pavojus, vargus ir rūpesčius. Būtybė, gyvenanti visiškoje dermėje su savo aplinka, pavirsta į tikrą mašiną. Gamta nesigriebia proto, kol dar tarnauja įgūdis ir instinktas. Ten, kur permainų nėra ir jų nereikia, protas žūsta. Jo įgyja tik tos būtybės, kurios susiduria su visokiausiais pavojais ir trūkumais.

Taigi, mano manymu, antžemio žmogaus vystymasis nukrypo bejėgio grožio pusėn, o požemio – į grynai mechanišką darbą. Bet netgi tam, kad šis tobulas pasaulis pasiektų vien mechanišką tobulybę, trūko vieno dalyko – absoliutaus pastovumo. Laikui bėgant, matyt, sutriko Požeminio Pasaulio mityba. Ir štai Močiutė Bėda, nebekamavusi jau keletą tūkstančių metų, vėl ėmė spausti ir pradėjo nuo apačių. Požeminio Pasaulio gyventojai, nuolat naudodamiesi mašinomis, kurios, nors ir tobulos, visgi reikalavo ne tik įgūdžių, bet ir šiek tiek mąstymo, noromis nenoromis išlaikė savo sugyvulėjusiose dvasiose kur kas daugiau energijos, bet gal mažiau kitokių žmogiškų savybių, nei antžemio žmonės. Ir, pasibaigus įprastiniam maistui, jie perėjo prie to, ką lig šiol draudė seni įpročiai. Štai kaip man viskas atrodė, kai paskutinį kartą žvelgiau į aštuoni šimtai du tūkstančiai septyni šimtai pirmųjų metų pasaulį. Galbūt šis mano aiškinimas klaidingas, nes mirtingam žmogui įprasta klysti. Bet tokia buvo mano nuomonė tuomet, ir tokią jums čia pateikiu.

Herbert George Wells. Laiko mašina / Daktaro Moro sala. Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis. K.: Kitos knygos, 2017

Apie autorių

H. G. Wellso temos - kelionės laiku („Laiko mašina“, 1895), moksliniai eksperimentai su žmonėmis („Daktaro Moro sala“, 1896), antgamtinės žmonių galios („Nematomas žmogus“, 1897), ateivių invazijos („Pasaulių karas“, 1898), kosmoso užkariavimas („Pirmieji žmonės Mėnulyje“, 1901).

Naujai išleidžiamame rinkinyje publikuojamos dvi pirmosios H. G. Wellso knygos, jos abi priklauso ankstyvajam rašytojo kūrybos laikotarpiui.

„Daugelio kritikų nuomone, jos parašytos kur kas meistriškiau ir talentingiau nei vėlesnės socialinės utopijos“, – įsitikinęs vertėjas Gražvydas Kirvaitis.

„Daktaro Moro saloje“ skausmingomis operacijomis bandoma sužmoginti gyvulius ir laukinius žvėris, tačiau pralaimima: Morui žuvus, žvėriška pusžmogių prigimtis užgožia jų žmogiškus bruožus, o grįžęs į Angliją pasakotojas ima dairytis į aplinkinius ir justi iš visų besiveržiančius žvėris...

„Daktaro Moro sala“ įstumia mus į žmogiškosios prigimties bedugnę. Siaubinga istorija, papasakota išties puikiai“, – sako rašytojas Victoras S. Pritchettas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Mokslas

Įspūdingas marsaeigis įkvėps žmones keliauti po Raudonąją planetą (8)

NASA pristato koncepcinį įspūdingo dizaino marsaeigio, skirto keleiviams gabenti, modelį. Kosmoso agentūros atstovai viliasi, kad šis projektas įkvėps žmones vis rimčiau svarstyti tarpplanetinių kelionių galimybes.

Tarptautinėje kosmoso stotyje skraidantis dronas atsiuntė pirmuosius vaizdus (5)

Pristatome jums „Int-Ball“ – kamera aprūpintą droną robotą, šiuo metu esantį Tarptautinėje kosmoso stotyje. Šį mažylį nuotoliniu būdu valdo Žemėje esančios Japonijos kosmoso agentūros JAXA inžinieriai.

Povandeninis filmavimas padėjo mokslininkams ištirti kuprotojo banginio pelekų darbą (1)

Stanfordo universiteto mokslininkai pagaliau išsiaiškino, kam iš tiesų kuprotiesiems banginiams reikalingi pelekai. Anksčiau buvo manyta, kad šios galūnės padeda milžiniškiems gyvūnams manevruoti.

Aptikta pati didžiausia struktūra Visatoje: anksčiau manyta, kad tokie dalykai negali egzistuoti (58)

Kuo daugiau duomenų surenkame apie galaktikų išsidėstymą Visatoje, tuo daugiau įvairių struktūrų aptinkame.

Vilniaus mumijų paslaptys garsina Lietuvą (15)

Kriptos Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje istorija ilga, tačiau ji garsina Lietuvą. Pastarąją savaitę pasakojimą apie joje esančias mumijas publikavo „The Guardian".