Upių slėnius primenantys dariniai byloja, jog Marse kadaise vanduo tekėjo upėmis. Bet šiandien planeta yra sausa, o jos atmosfera yra pernelyg reta, kad ant jos paviršiaus ilgesnį laiką išsilaikytų skystas vanduo. Bet nauji įdomūs duomenys rodo, jog kartkartėmis Marso paviršiumi vis dar bėga vandens srovelės, rašo nature.com.
Pavyzdžiui, 2011 metais mokslininkai, analizavę NASA agentūros orbitinio zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ (MRO) nuotraukas, stebėjo kelių metrų pločio tamsias juostas, kurios, panašu, šilčiausiu metų laiku pailgėdavo, o vėsesniu – sutrumpėdavo, Veiksmas kartojosi ir vėlesniais metais. „Tokį elgesį būtų paprasta suprasti, jeigu tai būtų vandens srovės. Nuo vandens patamsėtų daugelis grunto tipų“, - sakė Arizonos universiteto (JAV) planetų mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovavęs tyrimui.
Šios juostos, dar vadinamos pasikartojančiomis šlaito linijomis, iš pradžių buvo pastebėtos septyniose vietose vidutinėse platumose piečiau Marso pusiaujo. Vanduo galėjo ištekėti iš ledo telkinių, buvusių maždaug metro gylyje nuo paviršiaus – MRO šiose platumose jau yra užfiksavęs panašių ledo telkinių šviežiuose meteoritų krateriuose.
A. McEwenas su kolegomis tokių pasikartojančių linijų pastebėjo ir ties pusiauju, taip pat ir milžiniškame Marinerio slėnio kanjone, esančiame šiek tiek piečiau pusiaujo. MRO ne didesniu nei 25 laipsnių nuotoliu nuo pusiaujo nufotografavo 12 naujų vietų – kiekvienoje jų drėgnų juostų yra šimtai ar net tūkstančiai. Tose platumose temperatūra visus metus yra santykinai aukšta, o be regeneracijos mechanizmo bet koks požeminis ledas tikriausiai jau būtų sublimavęs.
Mokslininko teigimu, tai yra ženklas, jog vandens šaltinis yra giliai po paviršiumi esantys gruntinio vandens šaltiniai, kurie gali būti susiję ir su gyvybe Raudonojoje planetoje: „Marso požemiai tikriausiai yra geriausia vieta šiais laikais ieškoti gyvybės, jei tik ji egzistuoja, nes ji yra apsaugota nuo žalingos spinduliuotės ir ekstremalių temperatūrų. Galbūt dalis to vandens kartkartėmis išteka į paviršių, kur ir galėtume ieškoti požeminės gyvybės egzistavimo įrodymų“, - sakė A. McEwenas.
Uždrausta zona
Dėl to, kad ties pusiauju gali egzistuoti tekančio vandens versmės, ateities kosminiams aparatams bus draudžiama prie jo leistis, jei jie nebus iš anksto specialiai itin kruopščiai sterilizuoti. Paryžiuje įsteigtos Tarptautinės mokslo tarybos Kosminių tyrimų komiteto (COSPAR) tarptautinės gairės nurodo, jog tie „ypatingi regionai“, kuriuose gali egzistuoti gyvybė, turėtų būti lankomi tik tokių zondų, kurie yra kruopščiai apdoroti ir ant jų negali būti likę jokių mikrobų, atkeliavusių iš Žemės. „Nenorėtumėte į tokias vietas siųsti murzino zondo, nes jis potencialiai atrastų ne tai, ko ieškote, o tai, ką atsigabeno su savimi“, - sakė COSPAR planetų apsaugos padalinio vadovas Johnas Rummelis.
Kosminis aparatas ar jo komponentai, kurių numatytas kelionės tikslas yra tie „ypatingieji regionai“, turi būti ne šiaip nušveisti su spirite suvilgytu audiniu, bet kruopščiai sterilizuoti karščiu, vandenilio peroksido garais ar jonizuojančia spinduliuote, siekiant išnaikinti kuo daugiau Žemės gyvybės formų.
O dėl šio papildomo reikalavimo išauga misijos, galinčios apsilankyti šiose vietose, kaštai. Ir tai iš tiesų nėra pigu – praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje paleistų „Viking“ zondų iškaitinimas misijų kainą padidino net 10 procentų. Bet J. Rummelio manymu, rezultatų patikimumas pateisina tokį kaštų padidėjimą.
J. Rummelis ir A. McEwanas yra NASA patarėjų grupės, sprendžiančios, ką galima būtų priskirti „ypatingiems regionams“ - šiuo metu tai nusakoma kaip regionas, kuriame temperatūra pakyla iki didesnės nei –25°C temperatūros bent kelias valandas per metus ir kur yra vandens. J. Rummelis teigia, kad regionai su pakartotinai atsirandančiomis patamsėjančiomis juostomis pagal dabartinį apibrėžimą gali būti priskirti prie ypatingų regionų dėl galimų sąsajų su vandeniu.
Tačiau, nepaisant to, jog A. McEwenas kaip labiausiai tikėtiną patamsėjimų priežastį nurodo vandenį, jis nėra įsitikinęs savo teiginio teisingumu. Panašu, kad kai kurios iš šių juostų prasideda ties keterų viršūnėmis, per arti planetos paviršiaus, kad tai būtų galima aiškinti kaip požeminių vandens šaltinių įtaką. Taigi, gali būti, jog taip nutinka dėl atmosferoje esančių vandens garų, kuriuos sutraukia paviršiuje esančios ir vėliau aptirpstančios druskos.
„Esant dabartinėms žinioms apie Marsą, gana sunku suprasti, kaip tos juostos susidaro. Bet, žinma, dėl to klausimas tampa tik įdomesnis“, - sakė COSPAR planetų apsaugos tarybos vicepirmininkas Gerhardas Kminekas.
