Neverta. Labai seniai tolimoje galaktikoje buvo tokia Lietuva, žiniasklaidoje bandžiusi save piešti kaip būsimą kosmoso užkariautoją… Taip, kaip porą metų anksčiau kėlėme tikslus tapti nanotechnologijas kuriančia šalimi. Nepamiršdavome pabrėžti, kad būtent lietuvis buvo vienas pirmųjų daugiapakopių raketų teorijos pradininkų, tik nutylėdavome, kad kinai jau senų senovėje raketinius fejerverkus į dangų laidė. Šiaip ar taip, dokumentacijos su keliais šimtais puslapių apie naujosios kartos nešančiosios raketos variklį nesusapnuosime ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvuose nerasime. Tam reikia daug kruopštaus darbo ir pastangų, taip pat investicijų ir genialių žmonių. Ar šių resursų turime? Prieš svajodami ir planuodami panagrinėkime faktus.

Entuziastingos praėjusiame amžiuje vykusios kosminės lenktynės pasibaigė be aiškaus laimėtojo. Ir nors tradiciškai daugiausia tyrimų kosmose vis dar atlieka JAV ir Rusija, padėtis greitai keičiasi, mat Žemės orbitoje nušvito naujų žaidėjų. Štai Kinija praėjusiais metais į kosmosą iškėlė tiek pat palydovų, kiek JAV (po 15), ir nusileido tik Rusijai (31). O ši turėtų būti dėkinga dar sovietmečiu sukonstruotoms pakankamai patvarioms ir pigioms raketoms, padedančioms išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Juk JAV palūžo: apkarpytas NASA biudžetas, atidėtos žmogaus pilotuojamos misijos į Mėnulį ir Marsą, o valdžia leido suprasti, kad nuo šiol skrydžius į kosmosą plėtos privačios bendrovės ir korporacijos. Pastarosios kol kas labiau domisi kosmoso turizmu, o ne krovinių gabenimu. Ar šis JAV žingsnis pasiteisins? Pamatysime jau netolimoje ateityje.

O štai ir žavioji smulkmena: be Kinijos ar Indijos, į kosmosą noriai traukia ir Artimieji Rytai bei Afrika. Nigerija šiemet į orbitą paleido net du palydovus (juos pakėlė rusų raketos), kurie turėtų šaliai padėti kontroliuoti žemės ūkį, gamtos išteklius ir teikti informaciją stichinės nelaimės atveju. Beje, „NigeriaSat-2“ – vienas pažangiausių palydovų, besisukančių aplink Žemę.

Nors bendras paleistų palydovų skaičius krinta jau kelerius metus iš eilės (nuo 78 vienetų 2009 m. iki 74 vienetų 2010-aisiais), o pasaulyje vis dar vyrauja ekonominė suirutė, kosmoso ekonomika – itin pelningas verslas, 2010 m. pasiekęs 276,53 mlrd. JAV dolerių (7,7 proc. prieaugis, palyginti su 2009-aisiais). Šiame versle pelningiausios padėties nustatymo sistemos (GPS) ir televizijos palydovų nuoma visiems norintiesiems. Jei viena ar kita šalis nenori kurti ar į orbitą skraidinti nuosavo palydovo, ji gali jį išsinuomoti. Pavyzdžiui, neseniai Prancūzijos bendrovė „Eutelsat“ išsinuomojo palydovą iš kinų ir šis netrukus skriejo jau ne virš Azijos, bet virš Europos. Cikliškai, kas tam tikrą skaičių metų, palydovų tinklus naujina ir kariškiai.

Lietuvos kosmoso sektoriaus pajamos gerokai kuklesnės. Bendrovė „Satgate“, teikianti plataus spektro palydovinio ryšio paslaugas eksportui, per metus uždirba apie 34 mln. litų, bendrovė „Terra“, gaminanti palydovų, radijo ir televizijos signalų priėmimo bei paskirstymo įrangą, 2010 m. gavo 30 mln. litų pajamų.

Sukonstruoti palydovą

Prisiskaitę apie tai, kiek uždirba kiti iš palydovų verslo, veikiausiai sėdime it vaistų pririję ir baltas putas leisdami visur matome pinigus. Pirmyn! Konstruokime palydovus! Jei ne tuos dideliuos, tai bent tuos mažiukus – nanopalydovus. Bėda ta, kad palydovų gamintojų rinka jau perpildyta ir dar vieno žaidėjo, nesiūlančio ko nors visiškai naujo, paprasčiausiai nereikia. Štai net paprastas Stanfordo profesorius sugalvojo konstruoti mažuosius palydovus ir įkūrė bendrovę „Pumpkin“, kuri gamina moliūgo dydžio palydovus ir parduoda visiems norintiesiems vos už 7,5 tūkst. JAV dolerių. Nusipirkę rinkinyje rasite aliumininį korpusą, atsparų vakuumui, temperatūros pokyčiams ir vibracijai, kietąjį diską, procesorių ir t. t. Pirkinį galėsite lengvai modifikuoti: prijungti saulės baterijas, radijo antenas...

Karolis Makrickas
Planuojama, kad iki 2017 m. danguje pasirodys daugiau nei 200 naujų palydovų, kurie įvertinti 22 mlrd. JAV dolerių. Toks palydovų skaičiaus augimas skatinamas privačiojo sektoriaus ir kosmoso programų iš vadinamojo MENA regiono (Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, Tolimieji Rytai ir Indijos subkontinentas). Tik 52 iš 200 palydovų bus skirti tyrimams, visi kiti – komercinei veiklai.

Tiesą sakant, net nesivarginkite išleisti tų 7,5 tūkst. JAV dolerių. Gerokai pigiau bus įsigyti mobilųjį telefoną „iPhone“ ir norimas dalis jungti prie jo. Tada tereikės sugalvoti, kaip įrenginį apsaugoti, ir viską įmontuoti į patogią ir praktišką dėžutę. Instrukcijų „Google“ – šimtai, ir ne vienas toks telefonas buvo pakilęs pakankamai aukštai (tačiau ne į tikrąjį kosmosą).

Investuoti į komercinių palydovų gamybą nebenaudinga, mat investicijos veikiausiai neatsipirks. O ar Lietuvai reikia nuosavo telekomunikacijų ar tyrimų palydovo – jau kitas klausimas. Bet, užbėgant už akių, galima pasakyti, kad tiek Vilniaus Gedimino technikos universiteto, tiek Kauno technologijos universiteto mokslininkai tokį palydovą lengvai sukonstruotų jei ne iš antro, tai iš trečio karto. O štai iškelti jį į kosmosą...

Esminė problema, apie kurią daugelis nė neužsimena, – būtent skrydžio į orbitą kaina, kuri beveik nesikeitė per pastaruosius 50 metų, ir tik dabar žengiami pirmieji žingsniai, kad ją būtų galima sumažinti. Žinoma, galima banaliai skaičiuoti, kad lengvesnis krovinys – tai mažiau galios, vadinasi, pigiau, tačiau tuščios raketos nekyla, tad skrydžio kaina lieka tokia pati. O gaila – tiek daug gražių palydovų darbščiųjų rankų būreliai laisvalaikiu padarytų, bet nėra kaip jų į orbitą iškelti.

Vadinasi, vertėtų uždirbti iš palydovų kėlimo į orbitą, o ne iš pačių palydovų, kuriuos virtuvės sąlygomis dėl pingančių ir tobulėjančių technologijų tuoj galės konstruoti bet kas. Visai pagrįstai galime teigti, kad jei valdžia nebūtų kišusi pinigų į Valdovų rūmų ar sporto arenų statybas (ar dar kur nors į kairę ir dešinę), jau šiandien Lietuvos Respublikos erdvėlaivis „Perkūnas“ pasiektų didžiausią trauką Marso kryptimi. Deja, pinigus kaip visada ištaškėme visai be reikalo, kurdami visokius šalies įvaizdžius ir nesuvokdami, kad šalies įvaizdį gali kurti naujoviškos mūsų sukurtos technologijos, o ne kvaili šūkiai ir logotipai.

Tačiau niekada nevėlu. Jei netyčia pavyktų Valdovų rūmams skirtus 32 mln. litų „nukosėti“ ir skirti mokslininkams, jie tokias raketas sukonstruotų, kad net NASA pavydėtų. Netikite? Dar šių metų pradžioje Kauno technologijos universiteto Gynybos technologijų instituto (GTI) darbuotojai Juodkrantės poligone išbandė raketines sistemas KTU GTI-95 ir KTU GTI-160. Kaip teigė GTI direktorius prof. Algimantas Fedaravičius, tai ankstesnių jau pristatytų darbų tąsa: pagerintas raketų patikimumas, skrydžio nuotolis ir pan.

Karolis Makrickas
Ekspertai taip pat pastebi, kad MENA pelnas iš komercinių palydovų nuomos nuo pat 2003 m. kasmet didėjo maždaug 17 procentų. Ar Lietuva būtų pajėgi varžytis su tokiais konkurentais?

Kol kas šių raketų paskirtis – grynai karinė, tačiau jos gali būti modifikuotos skrydžiams į kosmosą. Be to, GTI sukūrė ir savo kurą, nenusileidžiantį panašios paskirties užsienio produkcijai. Tačiau, kaip tikina GTI direktorius prof. A. Federavičius, galimybės sukurti nešančiąją raketą visai realios.

Gal norite spėti, kiek šiems mokslininkams skiriama pinigų tyrimams? Arba kiek lėšų skiriama dar vienam tyrimų centrui įkurti? Arba naujiems specialistams ugdyti? Veikiausiai nesuklysite spėdami, kad gerokai mažiau, nei JAV valdžia duoda paprastai mokyklai vadovėliams įsigyti.

Žinoma, nešančiųjų raketų kūrimas nėra vienintelė galimybė užsidirbti. Štai lazerius gaminanti lietuvių bendrovė „Ekspla“ jau pardavė lazerį NASA misijai į Marsą. Prieš mėnesį Lietuvoje apsilankęs NASA Ameso mokslinių tyrimų centro direktorius Simonas P. Wordenas susidomėjo Kauno technologijos universiteto profesoriaus Armino Ragausko patentuotu neinvaziniu vidinio kaukolės slėgio matavimo būdu, kuris labai naudingas stebint ir tyrinėjant nesvarumo įtaką kosmonautų sveikatai.

Lietuvos inovacijų centro atstovas Saulius Lapienis NASA Ameso mokslinių tyrimų centro direktoriaus vizito metu pastebėjo, kad sparčiausi kosmoso veikloje bus Lietuvos ląstelių ar dirbtinės gyvybės modeliavimo technologai, lazerių ir robotų kūrėjai. Šių sričių atstovai jau spėjo išsiskirti pasaulyje.

Tad ateitis šviesi, o Lietuva, nors ir būdama šios srities naujokė, turi įdomių sprendimų ir idėjų bei tvirtą norą tapti Europos kosmoso agentūros nare. Svarbiausia nepamiršti, kad mūsų mokslininkai irgi mėgsta dešrą ar sūrį. O gražiomis kalbomis ir padoriu atlyginimu galbūt susivilios ir lietuviai, jau šiandien dirbantys NASA laboratorijose.