Kodėl mus taip traukia ir žavi liepsna?

 (16)
Žvakių pramonė (vien JAV jos metinė vertė siekia 2 mlrd. dolerių) gali patvirtinti: mirguliuojanti liepsna mus kažkuo žavi. Dauguma žmonių jaučia malonumą jausdami ugnies šilumą, žiūrėdami, kaip ji ryja savo kurą. Kodėl negalime liautis žiūrėję į žvakes ar laužus?
© Shutterstock nuotr.

Šviesos šokis yra ne tik gražus, bet ir labai pavojingas, tačiau mūsų akį tikriausiai traukia ne vien grožio ir pavojaus derinys, mano Kalifornijos universiteto Los Andžele (JAV) evoliucinės antropologijos specialistas Danielis Fessleris. Jis atliko tyrimą, kuris parodė, jog suaugusių asmenų susižavėjimas ugnimi yra tiesioginė nesugebėjimo jos pažaboti vaikystėje pasekmė. Ugnis maždaug milijoną metų buvo vienas iš svarbiausių žmonijos išlikimo veiksnių, o per tą laiką, pasak mokslininko, žmonėms išsivystė psichologiniai mechanizmai, skirti būtent ugniai kontroliuoti. Tačiau dauguma vakariečių dabar vaikystėje jau nebeišmoksta įkurti ugnies, ir jos palaikyti – mums beliko keista trauka liepsnai – iš ilgesio deganti aistra, rašo lifeslittlemysteries.com.

„Preliminarūs mano tyrimo duomenys rodo, kad ugnis žavi ne visus žmones. Priešingai – šis susižavėjimas yra nepakankamos pažinties su ugnimi augant pasekmė“, - aiškina mokslininkas.

Bendruomenėse, kur ugnis kasdien tradiciškai naudojama kaip įrankis, pasak D. Fesslerio, vaikai ugnimi domisi tik tol, kol išmoksta ją valdyti. Po to – paprastai sulaukus septynerių metų – žmonės liepsna domisi mažai ir naudojasi ja tik kaip įrankiu. „Taigi, šiuolaikinių vakariečių žavėjimasis ugnimi gali būti motyvacinės sistemos, kuri paprastai reikalinga tam, kad paskatintų vaiką įgyti svarbius įgūdžius, persikėlimas į suaugusio žmogaus gyvenimą.“, - rašė antropologas.

Skirtingai nei vorai, kurie iš prigimties žino kaip vyti voratinklius, žmonės instinktyviai nemoka užkurti ir kontroliuoti ugnies. Šis įgūdis turi būti įvaldytas vaikystėje. Galbūt taip yra dėl to, kad mūsų protėviai neturėjo universalaus būdo užkurti ugnį ir ją prižiūrėti, mat jie gyveno skirtingose aplinkose. Todėl instinktu tapo „ugnies mokymasis“. Kaip recenzuojamame leidinyje „Journal of Cognition and Culture“ rašo D. Fessleris, „Vienintelis būdas suveikti atrankos procesui, kai rūšis yra taip plačiai paplitusi – teikti pirmenybę gebėjimui išmokti reikiamą elgesį“, -.

Vaikus iš prigimties, panašiai kaip ir ugnis, žavi plėšrieji gyvūnai. Taip yra dėl to, kad ir ugnis, ir plėšrūnai gali rimtai sužeisti ar netgi nužudyti, taigi, evoliucija reikalauja domėjimosi šiais pavojingais veiksniais tokiu būdu užtikrinant, kad vaikai įgyjamai informacijai apie juos teiks ypatingą dėmesį. Pavyzdžiui, vaikai natūraliai smalsauja kurie gyvūnai yra pavojingi, o kurie – ne, o taip pat – kurios medžiagos yra degios, kokios yra medžiagų įdėjimo į liepsną, ištraukimo iš jos ar perstatymo liepsnoje pasekmės. Mūsų smegenys persisunkia tokiomis žiniomis apie plėšrūnus ir liepsną.

Vaikų natūralų norą išsiaiškinti kaip veikia ugnis liudija ir liūdna statistika – kasmet pasaulyje tūkstančiai vaikų žūva pačių sukeltuose gaisruose, kilusiuose žaidžiant su ugnimi. Pitsburgo universiteto (JAV) psichiatro Davido Kolko atliktas trejus metus trukęs tyrimas parodė, kad apie trys ketvirčiai vaikų per tą laiką ką nors padega žaisdami su ugnimi. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad pagrindinis žaidimų su ugnimi motyvas yra smalsumas, o toks elgesys yra aktyviausias sulaukus 12 metų.

2002 metais Masačūsetso koalicijos vykdytos Jaunųjų padegėjų intervencijos programos inicijuoto tyrimo vykdytoja Irene Pinsonneault išsiaiškino kokie yra dažniausiai vaikams kylantys klausimai apie ugnį – jie buvo būtent tokie, kokių galima tikėtis iš instinktyvaus noro išmokti įkurti, kontroliuoti ir naudoti ugnį. Vaikams įdomiausia buvo sužinoti dėl ko ugnis yra tokia karšta, kaip maža ugnis tampa didele, dėl ko kai kurios liepsnos skleidžia dūmus, ar viskas gali degti, kaip apsisaugoti nuo ugnies išaugimo ir kaip užgesinti ugnį.

Bendruomenėse, kuriose ugnis yra kasdieninis įrankis, vaikai atsakymų į šiuos klausimus išmoksta iki septynerių metų. Etnografiniai duomenys rodo, kad vaikai didžiojoje dalyje tokių bendruomenių nuo pat kūdikystės stebi stebi suaugusiųjų veiksmus su ugnimi ir jau nuo trejų metų pradeda eksperimentuoti su ugnimi (įrenginėja mažas laužavietes, imituoja maisto gamybą, pavyzdžiui, kepa smėlio pyragus). Bėgant laikui jiems suteikiama vis daugiau atsakomybės ir suaugusiųjų naudojamos ugnies atžvilgiu ir sulaukę septynerių jie dažniausiai geba kontroliuoti ugnį. Nuo to amžiaus noras žaisti su ugnimi slopsta.

Pasak D. Fesslerio, Vakarų valstybėse daugelis mūsų neturi tokios galimybės artimai susipažinti su ugnimi. „Motyvai, skatinantys mokytis ugnies kontroliavimo, nėra pilnai patenkinami, todėl visą gyvenimą ugnis mus traukia labiau nei būtų įprasta aplinkoje, kurioje evoliucionavome“, - mano mokslininkas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Mokslas

Nuo vaizdo sunku atplėšti akis: eksperimentas, kurį gali išbandyti kiekvienas (5)

Žinomas eksperimentas su aliejumi ir vandeniu. Šios medžiagos niekada nesusimaišo, nes vanduo yra polinė, o aliejus nepolinė cheminė medžiaga. Aliejus stabdo vandens judėjimą ir šių medžiagų sąveika sukuria nuostabų vaizdą. Bet ar žinojote, jog prie šių dviejų medžiagų pridėjus šiek tiek alkoholio prasideda visai kitokie procesai, kurių negali paaiškinti net fizikai?

Naujojoje Zelandijoje išbandyta raketa pasiekė kosmosą, bet ne orbitą (3)

Kalifornijoje įsikūrusi bendrovė „Rocket Lab“ ketvirtadienį paskelbė sėkmingai išbandžiusi savo sukonstruotą raketą nešėją, startavusią iš aikštelės Naujojoje Zelandijoje, nors raketa ir nepasiekė orbitos, kaip tikėtasi.

Žmonės keičia kosmoso orus (15)

Tai, kad žmonės keičia Žemės paviršių, tikrai jokia naujiena. Ar tai būtų žemdirbystė ir miestų statyba, ar klimato kaita ir paliekami ilgalaikiai pėdsakai uolienose, mūsų poveikis gimtajai planetai yra labai platus ir įvairialypis. Ir toks didelis, kad kai kurie geologai siūlo įvesti naują geologinę epochą – antropoceną (Anthropocene). O dabar aptikta įrodymų, kad žmonijos veikla turi poveikį net ir kosmoso orams.

Kaip juokiasi kutenama žiurkė? (15)

„Kutenimas – viena plačiausių ir mokslininkams sunkiausiai suprantamų temų“, – teigia Merilando universiteto (JAV) neuromokslininkas Robertas Provine`as, daugelį metų nagrinėjantis tokius reiškinius kaip kutulys, žagsulys, žiovulys ir net bezdulys. Kodėl iš visų jų išskirtinas būtent kutulys, portale bbc.com aptaria mokslo apžvalgininkas Joshas Gabbatissas.

Bazė Mėnulyje galėtų būti panaudota ir spermai saugoti (10)

Dažnai teigiama, kad žmonija Mėnulyje ateityje būtinai turės nuolatinę bazę. Ji galėtų padėti kurti dar didesnius kosmoso užkariavimo planus, vykdyti įvairius visatos tyrimus ar nuo žmonijos konfliktų apsaugoti kai kuriuos vertingus mūsų kultūros artefaktus o gal ir tarnautų kaip spermos bankas.