Jie netruko pastebėti ir tai, kad visos planetos, Saulė ir Mėnulis juda labai panašiomis trajektorijomis. Žinoma, kad jos yra artimos ekliptikos plokštumai – plokštumai, sutampančiai su Žemės orbita aplink Saulę.
Dažniausiai planetos dangumi juda iš rytų į vakarus, kaip ir Saulė bei Mėnulis. Bet kartais jos ima ir pradeda keliauti atvirkščiai, iš vakarų į rytus. Kodėl?
Paaiškinimo senovės žmonės ieškojo ir nerado labai ilgai.
Tik Renesanso epochoje, atsisakius geocentrinio supratimo apie Saulės sistemą, pavyko suprasti ir tokį judėjimą. Dvi planetos – Merkurijus ir Venera – žiūrint iš Žemės „svyruoja“ aplink Saulę. Jos yra arčiau Saulės nei Žemė, todėl iš mūsų požiūrio taško niekada nenutolsta labai toli nuo žvaigždės.
Jos juda į vakarus, pasiekia didžiausią įmanomą nuotolį nuo Saulės: Merkurijaus atveju – 28 laipsnius, Veneros – 47. Tada juda į rytus. Tada tas pats kartojasi kitoje Saulės pusėje. Per teleskopą netgi galima pamatyti Veneros fazes: priklausomai nuo to, kurioje Saulės pusėje ir kokiu atstumu ji yra, galime matyti jaunatį, delčią ar priešpilnį. Ppilnatį pamatyti nelabai išeina, nes tada Venera yra ypatingai arti Saulės arba išvis slepiasi už jos.
Išorinės planetos – Marsas, Jupiteris ir kitos – irgi kartais juda atgal. Kad tai suprastume, irgi reikia įsivaizduoti, kaip Žemė ir, pavyzdžiui, Marsas juda aplink Saulę. Žemė juda greičiau ir vieną ratą apsuka sparčiau, nei Marsas. Taigi Žemė Marsą nuolat pralenkia. Tuo metu, kai Žemė yra arčiausiai Marso, kurį laiką abiejų planetų greičiai taip susiprojektuoja, kad matome Marsą judantį į rytus. Ir jokio stebuklo čia nėra, tiesiog paprasta geometrija.
Beje, laikas, kai Marsas yra priešingoje dangaus pusėje, nei Saulė, vadinasi opozicija. Viena tokia vyksta kaip tik šiuo metu (formaliai praėjo prieš tris diena), taigi dar galite pasižiūrėti, kaip Marsas keliauja iš vakarų į rytus. Jei nespėsite šįkart, teks palaukti porą metų.