Kažkam pasidarė šlykštu? Galbūt. Bet bėgikų bendruomenėse tas, kuris neturi ką papasakoti apie savo skubius ir netikėtus tualetinius reikalus yra arba balta varna, arba naujokas. Priežastis daugiau ar mažiau akivaizdi: dėl bėgimo kyla noras tuštintis.
Bet kodėl taip yra? Paslapties šydą leidinio phillymag.com žurnalistams padėjo atskleisti medikė dr. Christine Meyer, labdaringos bėgikų grupės „Team CMMD“ įkūrėja.
Anot dr. V. Meyer, aiškaus ir vienareikšmiško atsakymo, dėl ko bėgikams kartais reikia padidinti greitį, kad spėtų į tualetą, nėra. Bet už tai yra dvi pagrindinės teorijos – ir abi jos skamba ganėtinai įtikinamai. Pirmoji – kad rimtų bėgikų, aktyviai besiruošiančių ilgesnių distancijų įveikimui, žarnynų judesiai linkę būti aktyvesniais. Kalbant nemedicinine kalba – maistas jų žarnynais juda greičiau nei ne bėgikų. O kai išbėgama į trasą, organizmas natūraliai išskiria hormonus, kurie padidina žarnyno gleivinės jautrumą, dėl ko žarnynas gali sudirgti. Sudėkime šiuos du veiksnius – didelį žarnyno judrumą ir sudirginimą – ir turėsime greitą, stiprią, sprogstamą reakciją. Arba ilgos distancijos bėgiko sprintą iki artimiausios išvietės.
Lyg šių dviejų veiksnių būtų maža, daugelis bėgikų patys sau kenkia: norėdami „pasikrauti“ energijos bėgimui, jie linkę maitintis didelio glikeminio indekso maistu (pvz., makaronais) arba maistu, kuriame gausu riebalų (pvz., bet kokį maistą pagardina avokadais). Jau ir taip į spazmus linkusiam žarnynui tai gali būti paskutinis lašas. Todėl dr. C. Meyer problemų su žarnynu nenorintiems bėgikams prieš startą rekomenduoja rinktis baltymų ir sudėtingų angliavandenių kombinaciją, o ne paprastus, „greituosius“ angliavandenius.
Antroji teorija yra susijusi su bėgikų nervine būsena. Dr. C. Meyer teigimu, nervinantis (net kai tai yra tik pasąmoniniame lygmenyje) organizme aktyvuojamas „kaukis arba spruk“ (angl. fight or flight) atsakas. O juk tikrai nervinatės prieš savo pirmas lenktynes arba pirmą ilgesnio nuotolio bėgimą – nors nebūtinai tai ir suvokiate. Kaip bebūtų, „persijungiate“ į kovos arba sprukimo režimą, todėl organizmas į kraujotaką išmeta hormonus, vadinamus katecholaminais – jų tikslas yra padėti žmogui kuo greičiau išvengti pavojingos situacijos. Ir organizmui nepasakysite, kad bėgate dieną, kokiame nors Vingio parke ar Gedimino prospekte, todėl esate visiškai saugūs. O vienas iš būdų padėti bėgti greičiau – atsikratyti „balasto“, aiškina dr. C. Meyer.
Internete galima rasti ir kitokių teorijų. Pavyzdžiui, yra teorija, kad bėgant žarnos šokinėja iš vieno pilvo krašto į kitą, todėl sudirgsta. Bet C. Meyer tikina, kad jos nupasakotos teorijos yra patikimiausios.
O paklausus, kokiais būdais galima būtų apsisaugoti nuo kojų rudavimo ir veido raudonavimo, medikė atsakė aiškiai: potvynio nesustabdysi. Jei jau reikia į tualetą – teks. Ir tai, anot jos, yra paaiškinimas, dėl ko kilnojamieji tualetai, sustatomi ties laikinų bėgimo trasų būna taip nepakenčiamai apdergti.
Bet už tai vienas iš būdų padidinti tikimybę, kad žarnynas netaps išdaviku iki finišo linijos – perskaityti straipsnį, nedviprasmiškai pavadintą „Kaip prisiversti pakakoti“. Publikuotą bėgikams skirtoje svetainėje (anglų kalba).
