Pažiūrėkime kad ir į Saulę (tik su apsauginiais akiniais!). Šviesi, ar ne? Bet palyginus su kitais kosmose esančiais objektais, Saulės šviesa yra labai jau blausi. Tai kas Visatoje šviesiausias? Tai padės išsiaiškinti jau gerai žinomas vaizdo tinklaraštininkas Michaelas Stevensas, kuriantis šauniuosius „Vsauce“ filmukus.
Mokslo populiarintojas tikina, jog tai, kad Saulė yra pats šviesiausias mums matomas kosminis objektas, visai nereiškia, jog taip yra iš tiesų – juk iš 20 cm atstumo pažvelgus į 100 W lemputę ji akins labiau už Saulę. O jeigu ta lemputė nuo mūsų nutoltų tiek kiek Saulė? Jai įžiūrėti nepakaktų net pačių galingiausių teleskopų.
Todėl Michaelas paaiškina, kaip apskaičiuojamas absoliutinis ryškis – kuo jis mažesnis, tuo objektas šviesesnis. Pavyzdžiui, Saulės absoliutinis ryškis yra 4,8, kas reiškia, jog ji yra „apyšviesė“. O kas yra iš tiesų šviesu?
Štai žvaigždė R136a1 yra 256 kartų masyvesnė už Saulę, o jos absoliutinis ryškis yra -12,6. Kas reiškia, kad ji yra net 8,7 mln. karto ryškesnė už Saulę. Bet net ir tai negarantuoja paties ryškiausio Visatos objekto titulo.
Paskutinis galingas kai kurių žvaigždžių atodūsis – supernova arba hipernova – išmeta gama spindulių pliūpsnius. Šio kelias sekundes trunkančio reiškinio metu išskiriama tiek energijos, kiek Saulė išskirs per visą 10 mlrd. metų truksiantį savo gyvenimą. Jeigu tokių spindulių pliūpsnis (kuris sklinda abipus žvaigždės ašies) būtų nukreiptas tiesiai į Žemę, geruoju nesibaigtų net tada, kai supernova nuo mūsų būtų nutolusi per tūkstančius šviesmečių – Žemė netektų didelės dalies ozono sluoksnio, kas sukeltų masišką gyvybės išnykimą.
Bet jei supernovas galima būtų vadinti ryškiausiais įvykiais, kurie trunka nuo kelių milisekundžių iki daugių daugiausiai dešimčių sekundžių, būtų nesąžininga jų vadinti „ryškiausiais objektais“ kurie lyg ir turėtų būti stabilūs, ilgalaikiai.
Kaip bebūtų paradoksalu, norint įvardinti ryškiausią Visatos objektą reikia pažvelgti ir į pačius tamsiausius – juodąsias bedugnes, kurios yra tokios masyvios, kad nuo jų negali pasprukti net šviesos dalelės – fotonai. Todėl pačių juodųjų bedugnių įžiūrėti neįmanoma (nėra nuo jų atsispindinčių elektromagnetinių bangų). Bet, kita vertus, jei jau juodoji bedugnė nusprendžia suryti pavojingai arti prisiartinusią žvaigždę, vaizdelis apsiverčia aukštyn kojomis.
Juodajai bedugnei „maitinantis“ aplink pribyra labai daug „trupinių“, o ties riba, už kurios nuo tokio kosminio siaubūno jau niekas (net šviesa) pasprukti nebegali – akrecijos disku – išsiskiria neįtikėtini energijos kiekiai. Tokie neįtikėtini, kad kvazarai (taip vadinamos besimaitinančios juodosios bedugnės) gali šviesti tūkstančius kartų ryškiau net už ištisas galaktikas su milijardais žvaigždžių. Pirmojo mokslininkų pastebėto kvazaro, 3C 273, absoliutinis ryškis yra -26,7 – tai reiškia, jog jis yra net 4 trilijonus kartų ryškesnis už Saulę. Jei šis kvazaras nuo mūsų būtų nutolęs „vos“ per 33 šviesmečius, jis švytėtų taip pat ryškiai, kaip ir Saulė, esanti už 8 „šviesminučių“ nuo mūsų.
Bet net ir kvazarai nusileidžia savo giminaičiams blazarams – aktyvių galaktikų centrų supermasyvioms juodosioms bedugnėms, kurių šviesos pliūpsnis nukreiptas daugiau ar mažiau į Žemę. Blazaras 3C454.3 – pats ryškiausias iki šiol užfiksuotų kosmoso objektų, kurio absoliutinis ryškis siekia -31,4.
