Šunims, į savo savininkus žiūrintiems meilės kupinomis „šunyčio akimis“, išsiskiria „meilės hormonas“ oksitocinas. Ir, kaip bebūtų keista, toks pats hormonas išsiskiria žmonių, kuriems tas žvilgsnis skirtas, smegenyse, tvirtina naują tyrimą atlikę mokslininkai. Iš esmės tuo pačiu teigiamo grįžtamojo ryšio mechanizmu atsiranda ir motiniška meilė, kai motina žiūri į savo naujagimį vaiką.
Įdomu tai, kad šunys akių kontakto su kitais šunimis nenaudoja kaip santykių užmezgimo ir sustiprinimo priemonės, todėl mokslininkai kelia hipotezę, kad šuo kelią į senovės žmogaus širdį surado būtent išmokęs elgtis taip, kaip kūdikis.
„Mes, žmonės, žvilgsnį naudojame santykių užmezgimui ir komunikavimui ir esame labai jautrūs akių kontaktui. Dėl to šunys, kurie “, efektyviau žvelgia į savo šeimininkus, susilaukia daugiau naudos iš žmonių“ – sakė tyrimo bendraautoris, Japonijos Azabu universiteto veterinarinės medicinos profesorius Takefumi Kikusui.
Meilės hormonu dažnai vadinamas oksitocinas žmogaus organizme atlieka keletą funkcijų: jo išsiskyrimas lemia gimdymo pradžia, slopina stresą, padeda grupės nariams atpažinti individus savoje grupėje.
Bet žinduoliams viena iš esminių šio hormono funkcijų yra gimdytojo ir palikuonio tarpusavio ryšio užmezgimo skatinimas. Pavyzdžiui, kai graužikų naujagimiai būna atskiriami nuo savo motinų, jie pradeda skleisti ultragarsinio dažnio triukšmą, dėl kurio motina išskiria daugiau oksitocino ir grįžta suteikti savo mažiesiems daugiau globos ir meilės. O tai savo ruožtu skatina oksitocino išsiskyrimą ir mažyliams, kurie tik labiau prisiriša prie savo motinos.
Žmonėms – ir kūdikiui, ir motinai – oksitocino išsiskyrimas smarkiai išauga maitinimo krūtimi metu, jie gali valandų valandas vienas į kitą žiūrėti akių neatlpėšdami, tokiu būdu vienas kitam skatindami oksitocino išsiskyrimą – tokį mechanizmą aprašė daug skirtingų tyrimų.
Tuo tarpu vilkams ir iš jų kilusiems prisijaukintiems šunims akių kontaktas paprastai nėra tarpusavio ryšio užmezgimo būdas: kur kas dažniau dominuojantys šunys žvilgsniu „gniuždo“ žemiau hierarchijos grandinėje esančius gyvūnus, o įveiktas, susinervinęs šuo nusuks žvilgsnį, sakė pastarojo tyrimo vykdyme nedalyvavęs Djuko universiteto (JAV) evoliucinės antropologijos specialistas Evanas MacLeanas.
T. Kikusui su kolegomis norėjo išsiaiškinti, kas vyksta tarprūšinio – šunų ir žmonių – draugiško akių kontakto metu. Savo naujausiame tyrime, kurį balandžio 16 d. publikavo prestižinis recenzuojamas leidinys „Science“, mokslininkai aprašė, kaip matavo šunų ir jų šeimininkų oksitocino kiekį organizme prieš ir po to, kai jie 30 minučių praleido kartų
Po pusvalandžio žiūrėjimo į šunų akis, jų glostymo ir kalbinimo, ir žmonių, ir šunų šlapime oksitocino kiekis išaugo. Be to, kuo labiau oksitocino kiekis augo žmonėms, tuo stipriau jis išaugdavo ir šunims.
Atliekant panašų eksperimentą su vilkais nieko panašaus į tokią tarprūšinę oksitocino kilpą nustatyta nebuvo, nors vilkai ir bendravo su juos nuo vaikystės auginusiais žmonėmis.
Antro eksperimento metu mokslininkai į šunų šnerves įpurškė oksitocino ir nustatė, kad kalės po tokios procedūros į savo šeimininkus žiūrėjo ilgiau bei kad ir šunims, ir žmonėms dėl to dar labiau išaugo natūralaus oksitocino išsiskyrimas.
Kitaip tariant, mokslininkai savo tyrimu įrodė, kad oksitocino grįžtamojo ryšio kilpa gali įveikti ir tarprūšinį barjerą, bent jau tarp žmogaus ir geriausio jo draugo.
„Tai mums šį tą pasako apie mūsų santykius su šunimis. Daugeliu požiūriu jie yra panašus į mūsų santykius su kitais žmonėmis“, – sakė E. MacLeanas.
Be to, mokslininkų atradimas gali padėti paaiškinti vieną iš keisčiausių žmogaus istorijos įvykių: kaip plėšrūnas, siaubą keliantis vilkas tapo geriausiu žmogaus draugu. T. Kikusui svarsto, kad galbūt kažkada, pačioje šunų jaukinimo istorijos pradžioje, maža grupelė iš prigimties žmonėms draugiškesnių šunų pradėjo užmezginėti akių kontaktą su žmonėmis ir tokiu būdu netyčia „įsilaužė“ į natūralią žmogaus sistemą, skirtą ryšio tarp tėvų ir vaikų užmezgimui.
Tikėtina, kad žmonės ir šunys kartu darniai evoliucionavo taip, kad šie tarprūšiniai santykiai sustiprėtų. Vėlesniuose tyrimuose T. Kikusui ketina ieškoti genų, kurie lėmė tokio ryšio atsiradimą.
Tiesa, E. MacLeanas nemano, kad žmonių genetikoje būtinai turėjo kažkas keistis, kad jie pradėtų šunis mylėti kaip savo vaikus, kad žiūrint į augintinio akis išaugtų oksitocino išsiskyrimas.
„Toks mechanizmas nuo pat pradžių buvo labai svarbus motinos ir kūdikio santykių stiprinimui, o vėliau, tikėtina, tą patį mechanizmą pritaikėme ir santykiuose su kitais individais, dar iki šunų prisijaukinimo“, – sakė mokslininkas. Kitaip tariant, žmogaus sugebėjimas stiprinti santykius per akių kontaktą jau iki šunų prisijaukinimo galėjo būti gana lankstus ir nesunkiai pritaikomas skirtingiems individams – ir nebūtinai kitiems žmonėms.
