P. Nickleno darbas neretai rizikingas. Kaip rašoma svetainėje npr.org, jis galėtų papasakoti ne vieną atvejį, kai, tarkime, paniręs į ledinį vandenį atsiduria visiškai šalia mirtinai pavojingo plėšrūno.
Sykį Antarktidoje jis kone kaktomuša susidūrė su beveik 450 kilogramų sveriančiu jūrų leopardu.
„Gyvūnas išsižiojo ir jo galva pasidarė kone dvigubai didesnė už grizlio. Mano veidas atsidūrė tiesiai prieš jo nasrus“, – pasakoja fotografas.
P. Nicklenas aiškina, kokį didelį nerimą jam kelia gyvūnų, su kuriais tenka susidurti, gerovė.
„Noriu prisiartinti kuo arčiau, bet jokiu būdu neišgąsdinti gyvūno. Stebint gyvūnus galima įsitikinti, kokie jie komunikabilūs, kaip siekia bendrijos, kokie yra sumanūs ir atlaidūs“, – sako jis.
Kaip pavyksta nugalėti baimę pavojingose situacijose
Įgimtas baimės jausmas, žinoma, visada kužda vengti akistatos su įspūdingo dydžio plėšrūnais, todėl baimę jam būtina ignoruoti – kitaip būtų neįmanoma dirbti. Fotografas pripažįsta - kadangi baimės jausmą tenka užgniaužti labai dažnai, ilgainiui darosi sunku suvokti, kokio masto pavojus natūraliai turėtų kelti baimę. Juk nuolat tenka susidurti su pavojais, vadinasi, ir įveikti baimę.
„Kai baimė vis dėlto užvaldo, kai ji ima trukdyti veikti, akimirkai stabteliu ir susimąstau. Pradedu atidžiai stebėti. Tačiau, jei išanalizavęs situaciją ir pasvėręs visus argumentus padarau išvadą, kad galima judėti pirmyn, taip ir darau, kad ir kokia baimė būtų apėmusi, – sako P. Nicklenas. - Man labai svarbu papasakoti žmonėms apie gyvūnus ir padaryti tikroviškų jų nuotraukų. Noriu perduoti žinią apie situaciją, kuri kelia man nerimą, todėl tiek įsitraukiu į darbą, tiek susikoncentruoju, kad niekam kitam dėmesio paprasčiausiai nelieka – tik būsimiems kadrams.“
Jis kiek daugiau papasakojo, kaip baigėsi susidūrimas su jūrų leopardu.
„Jūros leopardas sekiojo mane net keturias dienas. Kaskart, kai panerdavau į vandenį, jis jau būdavo čia ir mane pasitikdavo, o vakare parlydėdavo iki laivo. Kai suprato, kad pavyko užsitikrinti pranašumą, gyvūnas visiškai atsipalaidavo, o po kelių akimirkų dingo. Tada pamaniau, kad šįkart susitikimas baigtas. Tačiau nepraėjus nė pusvalandžiui jūros leopardas grįžo su pingvinu nasruose. Tai buvo neseniai išsiritęs pingvinukas. Jis blaškėsi, stengėsi ištrūkti iš grėsmingų nasrų, bet jūrų leopardas tvirtai laikė jį sukandęs už kojos. Jis tarsi mėgino atkišti paukštį man, o prikišęs pakankamai arti paleido. Pingvinas pradėjo plaukti šalin, bet buvo vėl sugautas. Tai kartojosi kelis kartus", - pasakojo fotografas.
Staiga jis sako supratęs, kad jūrų leopardas bandė pavaišinti jį gyvu pingvinu, bet neilgai trukus suvokė, kad žmogus nesugeba pasivyti gyvo, judančio, plaukiančio pingvino, todėl pristatė dar vieną.
„Gyvus pingvinus, kaip maistą, gabeno net kelis kartus. Man net pavyko užfiksuoti gyvūno išraišką, kai žvelgė į mane tarsi nuliūdęs, nusivylęs, kad esu toks bejėgis ir nesugebu priimti man skirtų dovanų. Po kurio laiko jau gaudavau negyvus pingvinus. Vieną akimirką aplink mane plūduriavo net penki nudobti pingvinai. Kai jūrų leopardą galutinai išvedė iš kantrybės mano nesugebėjimas deramai priimti atplukdytų vaišių, jis sugriebė pingviną ir švystelėjo juo man per galvą", - pasakojo fotografas.
„Ne mažiau kaip 20 pastarųjų metų mokslininkai kalba apie labiau nei bet kada susitraukusius ledynus. Norvegijos Svalbardo regioną kadaise ištisus metus dengdavo ledas, tačiau jau 20–30 metų užšalę tėra keli fiordai. Deja, pastaraisiais metais vandenys aplink Svalbardą apskritai neužšąla – liko tik nedidelis plotas rytinėje pusėje. Kadangi nebėra ledo, nebeliko ir teritorijos, kurioje baltieji lokiai galėtų susimedžioti ruonių – pagrindinio savo maisto. Lokiai yra pasmerkti tenkintis jūros dumbliais, paukščių kiaušiniais arba pačiais paukščiais, tačiau jų maistinė vertė tikrai nėra pakankama", - pastebi jis.
Fotografas sako, kad lokiai yra didelius atstumus gebantys įveikti žvėrys.
„Ilgai trunkančios kelionės – prigimtinė jų misija. Jie gali net du mėnesius žingsniuoti sausuma nejausdami poreikio pasisotinti. Deja, keturių ar penkių mėnesių be maisto jie ištverti negali, todėl ilgainiui išsenka, nusilpsta ir nudvesia", - rėžia jis.
Fotografui P. Nicklenui niekada neteko matyti, kad baltasis lokys demonstruotų agresiją. Nors yra įsitikinusių, kad šie lokiai – vieninteliai gyvūnai, tikslingai persekiojantys žmones kaip grobį.
Tačiau P. Nicklenas į juos žvelgia kaip į galingus, bet labai pažeidžiamus sutvėrimus, kurių likimas tampriai susijęs su kintančia ekosistema. P. Nicklenas sako, kad nykstantys ledynai lokiams yra ne mažiau svarbūs nei sodo žemė žmonėms. Jei jų neliktų, poliarinės sritys negalėtų egzistuoti.
