Pirmąjį mėsainį „nupirko“ (tiksliau, jo auginimą finansiškai parėmė) vienas iš „Google“ įkūrėjų, Sergejus Brinas. Ir, jeigu viskas vyks pagal planą, tai po poros dešimčių metų pasaulio gyvulininkystės ūkiai bus pasikeitę neatpažįstamai, o šios technologijos sumanytojo Marko Posto namuose, pačioje garbingiausioje jų vietoje, puikuosis Nobelio medalis už pasiekimus medicinos ir biologijos srityje, mat visai gali būti, kad pasaulio ekonomikoms ir žmonėms šis pasiekimas bus naudingas ne mažiau, nei Fritzo Haberio ir Carlo Boscho išvystytas azoto surišimo būdas, iš esmės suteikęs galimybę daugiau nei patrigubinti žmonijos populiaciją vos per šimtą metų.
Šis, labai tikėtina, būsimas Nobelio premijos laureatas, Mastrichto universiteto (Nyderlandai) profesorius, be plušėjimo laboratorijoje, atranda laiko ir savo idėjoms pasakoti. Ir jau vos po kelių savaičių, gegužės 7-8 dienomis, jis viešės Vilniuje, progreso konferencijoje „Login“, kur papasakos, kaip po poros dešimčių metų pasikeis mūsų „duona kasdieninė“.
Apie savo tyrimų svarbą ir perspektyvas jis papasakojo ir DELFI:
– Kaip kilo mintis mėsą auginti laboratorijoje?
– Idėja nėra nauja. Ją dar 1923 metais aprašė Winstonas Churchillis. Nyderlanduose šią idėją išpopuliarino Willemas van Eelenas, o keli mokslininkai, finansuojami valstybės, ėmėsi realių darbų.
– Kas pasikeitė nuo to laiko, kai 2013 metų rugpjūtį buvo išragautas pirmasis laboratorijoje užaugintas mėsainis? Galbūt pasistūmėjote arčiau pramoninės mėsos gamybos laboratorijoje?
– Tobuliname mėsainį į jo sudėtį įtraukdami riebalinio audinio, be to, padidinome specifinių baltymų kiekį. O taip pat siekiame iš gamybos proceso pašalinti visus gyvulinės kilmės produktus (išskyrus pačias ląsteles). Ir tuo pačiu ieškome būdų didinti gamybos mastus.
– Iki šiol projektą rėmė S. Brinas. Bet netrukus, po to, kai įsteigsime bendrovę, pereisime prie investicinio finansavimo. Be jokios abejonės, papildomas finansavimas yra pageidautinas.
– Kokių visuomenės atgarsių susilaukėte auginant raumenų ląsteles ir po pirmojo galutinio produkto ragavimo?
– Daugiausiai visuomenė reagavo teigiamai. Žmonės suvokė, kad tai yra įmanoma ir tai gali tapti tikra alternatyva mėsai. Žinoma, iš visuomenės girdėjome ir skeptiškų nuomonių, bet mums jos per daug susirūpinimo nekelia.
– Kiek suprantu, laboratorijoje užaugintos ląstelės neturi skaidulinės raumens struktūros. Ar įmanoma, kad ateityje laboratorijoje bus galima užauginti ne tik „faršą“, bet ir „kepsnį“, kurio struktūra būtų panašesnė į tikro raumens? Ar tam nėra kažkokių fundamentalių kliūčių?
– Šiuo metu visas savo pajėgas skiriame faršo auginimui, nes mažutes skaidulas užauginti gerokai lengviau. Be jokios abejonės, pilnavertis didkepsnis yra mūsų ateities planuose, bet jo auginimas technologiškai yra gerokai sudėtingesnis. Fundamentalių kliūčių nėra, bet sudėtingumas neabejotinai didesnis.
– Ar galėtumėte palyginti energijos (ir žaliavų) sąnaudas mėsos masės vienetui, auginant ją tradiciniame gyvulininkystės ūkyje ir laboratorijoje? O kiek tas santykis pasikeistų jeigu gamyba būtų padidinta iki pramoninių kiekių?
– Kol kas tai labai spekuliatyvu, bet H. Tuomisto su kolegomis apskaičiavo, kad vandens ir žemės plotų sąnaudas galima būtų sumažinti 90 proc., o energijos sąnaudas – 60 proc., priklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje vykdomas auginimas.
– Kokią naudą daugiausiai įžvelgtumėte globaliame technologijos įsisavinime ir mėsos auginimo ūkiuose iškeitime į auginimą laboratorinėje aplinkoje?
– Permainų būtų daug ir įvairių, bet mus labiausiai domina maisto šaltinių saugumas ir nauda aplinkosaugos požiūriu.
