Jei toks greičio apibūdinimas jums nieko nereiškia, gal aiškiau būtų 4800 km/h ? Arba kelionė iš Londono į Niujorką per 35 minutes, ir iš Londono į Sidnėjų per 2 valandas?
„Esame ant naujos oro transporto eros slenksčio,“ – sakė NASA Armstrongo Skrydžių tyrimų centro direktorius naujausiame Amerikos aeronautikos forume Davidas McBride'as.
D. McBride'as ir ultragarsinius, ir viršgarsinius keleivinius lėktuvus laiko technologijomis, kurias galime įgyvendinti. Viršgarsinis greitis reiškia judėjimą greičiau už garsą, o ultragarsinis – garso greičio lenkimas penkis ar daugiau kartų.
„Reikia judėti greičiau. Yra rinka efektyviems viršgarsiniams skrydžiams virš sausumos, netrikdant esančiųjų apačioje ramybės,“ – sakė jis.
Forumas, kuriame dalyvavo Lockheed Martin aeronautikos strategijos ir verslo plėtros direktorius Craigas Johnstonas ir išėjęs į pensiją Oro pajėgų generolas Curtis M. Bedke iš Mitchell Aerokosminių tyrimų instituto, vyko Kalifornijos Mohave Oro ir kosmoso uoste spalio pabaigoje.
Penki aeronautikos ir kariniai ekspertai diskutavo, kaip galėtume šią technologiją, kuri kuriama jau tiek dešimtmečių, pakelti į orą.
„Ultragarsinės technologijos yra neišvengiamos,“ – sakė C. Bedke.
Pirmasis pilotuojamas ultragarsinis skrydis įvyko beveik prieš pusę amžiaus – 1967-aisiais. Amerikietis aeronautikos inžinierius Williamas Johnas pilotavo ultragarsinį, raketa varomą North American X-15 reaktyvinį lėktuvą, pasiekusį pilotuojamo orlaivio greičio ir aukščio rekordą. Skriedamas 7274 km/h greičiu, jis pasiekė kosmoso ribą.
Šie rekordai iki šiol dar lieka nepagerinti.
Tačiau negalima sakyti, kad nebuvo stengiamasi. Pernai metų gale, „Airbus“ užpatentavo ultragarsinį reaktyvinį lėktuvą, galintį iš Londono į Niujorką nuskrieti per valandą, pasiekdamas M 4,5 greitį.
O šių metų gegužę, bendras JAV ir Australijos karinis projektas Hypersonic International Flight Research Experimentation (HIFiRE) sėkmingai įveikė svarbius bandymus Australijos dykumoje. HiFiRE bandymai tęsis dar ir 2018 metais, o iki šiol technologijai pavyko pasiekti 278 km aukštį, skriejant M 7.5 greičiu.
„Tai daug greičiau, nei „viršgarsinis“ konkordas kada nors yra pasiekęs,“ – paaiškino Duncanas Geere'as. „Tokiu greičiu bet kurią planetos vietą būtų galima pasiekti per porą valandų.“
Kaip Douglas Messieris praneša Space.com, Steve'as Knight'as iš JAV Mokslo, kosmoso ir technologijų komiteto pabrėžė, kad skrydis iš Niujorko į Los Andželą vis dar trunka tas pačias 4,5 valandos ar panašiai, kaip ir prieš 30 metų. Puoselėjant planus nukeliauti į Marsą, toks skrydžio laikas iš vienos pasaulio dalies į kitą atrodo neteisingai.
Didelė problema, su kuria rungiasi NASA, Karinės oro pajėgos, „Airbus“, ir „Boeing“ yra garsinis šokas – smūginė banga ir „bum“ garsas, sukeliamas orlaivių, kai šie viršija garso sklidimo greitį.
Nuo „Concorde“ keleivinių lėktuvų tarnybos pabaigos 2003 metais, visi viršgarsiniai skrydžiai virš JAV buvo uždrausti dėl jų sukeliamo garsinio šoko.
NASA kūrė keleivinį lainerį, galintį įveikti garso barjerą visai be garsinio smūgio, ir tikisi pradėti bandomuosius skrydžius jau 2020. Jei tyrėjams pavyktų eliminuoti ar bent patylinti, garso smūgį, leidimas galėtų būti atšauktas.
Kita didelė problema, panašu, kamuoja visų sričių tyrimus: nėra tąsos. Lamaras Smithas iš JAV Mokslo, kosmoso ir technologijų komiteto sakė, kad „ketiname nutraukti pasiekimų ir startų istoriją, kai pinigai metami didelei programai, pasiekiama didelė sėkmė, ir tada viskas užmetama, jos nebetęsiant. Arba daugybės pinigų metimą per didelei programai, kuri per daug apžioja, apgailėtinai žlunga ir tada nusprendžiama, kad ultragarsiniai skrydžiai tuščias reikalas. Negalima leisti, kad tokie dalykai vyktų ir ateityje,“
Dabar, kai skrydis tarp Sidnėjaus ir Niujorko į vieną pusę trunka ilgiau nei 20 valandų, mums labai reikia greitesnio susisiekimo, ir šiuo klausimu užsiima geriausi aerokosmonautikos tyrėjai. Laukiam nesulaukiam ateities.
