Bet jeigu fizikos teoretikas Stephenas Hawkingas teisus, juodosios skylės iš tiesų ne tokios jau juodos. Jos gali spinduliuoti elementariąsias daleles, taip prarasdamos masę, o kažkada ir visai išgaruoja. Šią juodųjų skylių savybę Hawkingas numatė 1974 metais, ji pavadinta fiziko vardu ir nuo to laiko jaudina tyrėjų protus.
Dabar mokslininkai veikiausiai žengė dar vieną žingsnį penktą dešimtį skaičiuojančios teorijos patvirtinimo link: rugpjūčio 15 dieną „Nature Physics“ žurnale paskelbtas Izraelio fiziko straipsnis, kuriame aprašoma, kaip dirbtinai sukurtos juodosios skylės skleidžiamas Hawkingo spinduliavimas užfiksuotas laboratorijoje.
Jeff Steinhauer iš Izraelio technologijų instituto savo akustinę juodąją skylę tobulino septynerius metus. Jis ją sukūrė iš atšaldytų praktiškai iki absoliutaus nulio (kelių nanokelvinų) rubidžio atomų: tokioje temperatūroje atomai pereina į žemiausią energijos lygį, praranda individualias savybes ir tampa Bose–Einšteino kondensatu.
Lazeriu atomams suteikęs viršgarsinį greitį, Steinhaueris sukūrė įvykių horizontą turintį objektą – akustinį juodosios skylės analogą: iš šio horizonto vidaus garsas negali sklisti už jo ribų. Fizikas išsiaiškino, kad šalia tokios „juodosios skylės“ spontaniškai randantis fononų poroms, vienas fononas galėdavo pakliūti į juodąją skylę, o antrasis – lėkti nuo jos. Toks fononų elgesys primena šviesos dalelių, fotonų, elgesį prie juodosios skylės įvykių horizonto, vadinamąjį Hawkingo spinduliavimą. Be to, Steinhaueris stebėjo aukštos energijos dalelių tarpusavio susietumą – savybę, patvirtinančią kvantinę Hawkingo spinduliavimo prigimtį.
Daugelis medijų Steinhauerio bandymus vadina kol kas tvirčiausiu teoriškai numatyto Hawkingo spinduliavimo praktinio egzistavimo patvirtinimu. Tačiau kadangi tarp mažos energijos dalelių nebuvo susietumo, kai kurie mokslininkai eksperimentą vertina skeptiškai: kaip „Nature“ pareiškė Weizmanno instituto Izraelyje fizikas, eksperimentatorius galėjo užfiksuoti kito tipo fluktuacijas, kurių savybės panašios į Hawkingo spinduliavimą.
Ar galima Steinhauerio bandymų rezultatus laikyti juodosios skylės spinduliavimo įrodymu, kodėl fizikai šio įrodymo ieško ir kokia atlikto eksperimento svarba, „Slon Magazine“ korespondentui papasakojo astrofizikas, P. K. Šternbergo vardo Valstybinio astronomijos instituto (MVU) vyr. mokslinis darbuotojas Sergejus Popovas.
– Kokie sunkumai kyla, tyrinėjant juodąsias skyles? Kuo akustinė juodoji skylė skiriasi nuo tikros?
– Juodosios skylės, be abejo, labai įdomūs ir paslaptingi objektai, su jais susiję nemažai svarbių klausimų. Vienas iš jų – Hawkingo spinduliavimas. Hawkingo modelis numato, kad juodosios skylės gali kurti daleles ir taip eikvoti savo energiją. Dalelės skrieja nuo juodosios skylės, dalis energijos paverčiama spinduliavimu, kurį galime tikėtis užfiksuoti. Paskutinysis juodosios skylės garavimo momentas – sprogimas, turėtų gan ryškiai blykstelėti įvairiuose elektromagnetinio spektro diapazonuose. Tai svarbus reiškinys ir tirti jį įdomu, tik neaišku kaip, nes juodosios skylės savo dispozicijoje neturime.
Garsus fizikas William G.Unruh pasiūlė sukurti jų analogus, naudojantis įvairiausiomis sistemomis. Dauguma šių sistemų kuriama taip: sukuriama, tarkime, skysto helio, labai šaltų atomų aplinka, kurioje sklinda garso bangos ir, pavyzdžiui, egzistuoja riba tarp viršgarsino ir ikigarsinio srauto. Tarp šių srautų, galima sakyti, atsiranda siena, kurios garso bangos jos negali kirsti, yra sulaikomos. Tai šiek tiek primena, kaip kosminės juodosios skylės įvykių horizontas išlaiko fotonus.
Tokias sistemas modeliuoti įvairių šakų fizikai mėgina jau senokai ir neretai gauna įdomių rezultatų. Deja, šie analogai pagrįsti visiškai kita fizika. Tikra juodoji skylė – erdvėlaikio iškreipimas, ten vyksta savi, mums kol kas nesuprantami procesai ir efektai. Kai modeliuojame tai kitose situacijose, kur veikia termodinamikos ar netrūkių kūnų fizika (continuum physics), tai atliekame visai kitaip. Negalime tyrinėti gravitacijos nenaudodami gravitacinių objektų. Įsivaizduokite: norite suprasti, įtariamasis nužudė auką ar ne. Jūs tiksliai atkuriate aplinką su kitais žmonėmis, ir žmogus, atliekantis įtariamojo vaidmenį, įvykdo žmogžudystę (arba neįvykdo). Tai būtų netikęs argumentas teisme, nors situaciją atkūrėme tiksliai. Lygiai tas galioja ir fizikai.
– Kokią reikšmę turi Izraelyje atliktas bandymas?
– Visi šie eksperimentai labai įdomūs, ir gali būti labai svarbūs toms sritims, kuriose atliekami, tačiau jų svarba juodųjų skylių fizikai labai netiesioginė.
Sakyčiau, tai tolesnių svarstymų stimuliavimas. Fizikos sritys viena kitą turtina, įkvepia, tačiau, mano nuomone, tiesioginis informacijos perkėlimas iš vieno fizikos fono į kitą tiesiog neįmanomas, nes niekada negalėsime būti užtikrinti. Lygtys gali būti panašios, tačiau fizika skirtinga. Todėl, aptariama naujiena svarbi ir įdomi, tačiau nereikia manyti, kad ji nušviečia pačias juodąsias skyles.
– Ar iš viso įmanoma laboratorijos sąlygomis sumodeliuoti situaciją, kurią būtų galima pritaikyti juodųjų skylių fizikai?
– Neįsivaizduoju bandymo, galinčio suteikti tokią galimybę. Tačiau antra vertus, negalima atmesti galimybės, kad koks nors eksperimentas – laboratorinis, greitintuve ir panašiai – suteiks esminių žinių apie gravitacijos fiziką.
Štai, devintokui suprantamas pavyzdys. Yra visuotinės traukos dėsnis: jėga atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui. Žmonės kruopščiai tikrina tai, stato eksperimentinius įrenginius, tikrinančius visuotinės traukos dėsnį – banalybę, kurią visi mokėsi 9 klasėje. Jie tai daro vis smulkesniu ir smulkesniu masteliu: dabar tikrinama mažesniu nei 1 mm atstumu, tikintis (ši viltis paremta teoriniais tyrinėjimais) rasti nukrypimą. Tai bylotų apie papildomo matmens tokiu masteliu egzistavimą. Jei mikronų masteliu bus aptikti nukrypimai nuo visuotinės traukos dėsnio, tai bus tiesioginė ir itin tvirta naujos gravitacijos fizikos nuoroda.
Teoretikai turi šūsnis modelių šia tema, tad toks eksperimentas, aišku, bus itin reikšmingas ir juodųjų skylių fizikai. Tikriausiai galima sugalvoti ir kitų dalykų, susijusių su gravitacijos ar kvantų teorijos tyrimais, kuriuos galima potencialiai pritaikyti juodųjų skylių tyrinėjimui. Kai kas tikėjosi, kad eksperimentai Didžiajame hadronų greitintuve pasitarnaus be viso kito ir gravitacijos fizikai – tarime, ten galėjo rastis mažos juodosios skylės. Tai būtų suteikęs daug informacijos apie juodųjų skylių fiziką, tačiau realistai buvo teisūs, ir nieko panašaus ten neįvyko. Bet kas žino, kas vyksta, esant dar didesnėms energijoms?
– Ar galima teigti, kad eksperimentas Izraelyje – geriausias turimas Hawkingo spinduliavimo egzistavimo patvirtinimas?
– Mano nuomone, tai nieko mums nesako apie realių juodųjų skylių fiziką. Labiau vertinu ne analogų, realių objektų stebėjimą. Man, kaip astrofizikui, tai atrodo perspektyviausias kelias. Įsivaizduokite, kad žali obuoliai rūgštesni, o raudoni – saldesni, tačiau neturime obuolių, todėl ragaujame pomidorus; mano nuomone, tai nieko negali pasakyti, spalva į rūgštį nepereina.
Tačiau juodųjų skylių analogų srityje, kur naudojami ultrašaltieji atomai, šis eksperimentas ultrašaltųjų atomų ir tokių sistemų tyrimams atrodo išties pažangus ir tikslus. Jau vien pati sritis svarbi: už šaltųjų atomų technologijos sukūrimą netgi įteikta Nobelio premija (atomų lazerinio šaldymo ir išlaikymo metodų sukūrimas buvo apdovanotas 1997 metais; o 2001 metais Nobelio premija įteikta už Bose–Einšteino kondensato gavimą ir savybių tyrimus).
Izoliuotų, iš kelių dalelių sudarytų kvantų sistemų tyrimai – fantastiškai įdomūs. Gali būti, ateityje tai bus įdomu ne tik fundamentaliajai fizikai, bet ir bus pritaikoma technologijose. Jau savaime tai labai turininga fizikos sritis, ir gerai, kad juodosios skylės ką nors įkvepia atlikti itin įdomų eksperimentą su ultrašaltaisiais atomais.
