Bet paleidimo aikštelėje stovėjo raketa „Energija“, užpildyta kuro ir pasirengusi pirmą kartą kilti su „Buran“ daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu. Ir raketą, ir erdvėlaivį dengęs plonas ledo sluoksnis kėsinosi atidėti paleidimą, tačiau niekas iš kosmodrome dirbusių žmonių to nenorėjo. Atidėjus paleidimą kitos progos galbūt tektų laukti net iki pavasario. O galbūt ir apskritai paleisti visas mokslininkų, konstruktorių ir inžinierių pastangas šuniui ant uodegos. Taigi, Sovietų sąjungos kosminės programos vadovai, pasvėrę riziką ir naudą, nusprendė, kad saugus sprendimas šiuo atveju nepriimtinas. Ir 8 valandą vietos laiku, tiksliai pagal grafiką, „Energija“ užkriokė bei iškėlė „Buran“ į kosmosą, rašo arstechnica.com.
O kitą rytą kitoje pasaulio pusėje, JAV, spaudoje sumirgėjo pranešimai apie naują Sovietinį erdvėlaivį. Tiesa, žurnalistus labiau domino ne pats faktas, o „Buran“ panašumas į JAV daugkartinių erdvėlaivių programos atstovus. Laikraščiai tikino, kad sovietų kosminių laivų inžinieriai pasiskolino dizainą iš NASA, o jiems antrino ekspertai, tikinę, kad jei skirtumų tarp besivaržančių valstybių erdvėlaivių ir yra, tai nedaug. Ir tokia nuomonė visuomenėje vyravo visus pastaruosius 25 metus nuo pirmojo ir paskutinio „Buran“ skrydžio.
Savaime suprantame, teiginyje, kad „Buran“ buvo nukopijuotas nuo amerikietiškų erdvėlaivių, tiesios yra. Bet jie tikrai nėra identiški. Ir nors sakoma, kad nėra geresnio pagyrimo už imitavimą, sovietiniai inžinieriai tikrai nestatė „Buran“ kaip komplimento amerikiečiams.
„Apollo“ programos pabaiga ir „Buran“ pradžia
1969 m., po sėkmingo žmonių išlaipinimo Mėnulyje ir jų pargabenimo atgal į Žemę, NASA pradėjo planuoti naują ambicingą kosmoso programą. Pasirinkimų buvo nemažai – nuo ilgalaikių Mėnulio tyrimų iki orbitinės kosminės stoties ir daugkartinio naudojimo kosminių laivų kombinacijos. Tačiau NASA biudžetas sparčiai traukėsi, todėl, įvertinus finansines galimybes, JAV prezidentas Richardas Nixonas priėmė sprendimą.
1972 metų sausio 5 dieną buvo išplatintas pranešimas, skelbiantis, jog NASA visas savo pastangas skirs „visiškai naujo tipo kosminio transportavimo sistemai, padėsiančiai transformuoti pasienį su kosmosu... kosminį laivą, kuris galės pakartotinai gabenti astronautus iš Žemės į orbitą ir atgal“. Kitaip tariant, nors NASA neturėjo ir neketino turėti kosminės stoties, agentūra nusprendė kurti daugkartinį erdvėlaivį - šatlą.
Aiškėjant programos gairėms, NASA pristatė erdvėlaivį, kuris turėjo skraidyti į kosmosą tausojant agentūros biudžetą. Skrydžių ekonominį efektyvumą turėjo padidinti ir tai, kad dalį išlaidų sutiko prisiimti JAV Gynybos departamentas. Bet tuo pačiu tai reiškė, kad kariuomenė kartu su NASA sprendė, kaip užpildyti erdvėlaivio krovinių skyrių, mat ketino tokiu būdu į kosmosą gabenti karinės paskirties palydovus.
Amerikiečių pranešimai apie šatlą iš pradžių Sovietų sąjungos kosminės programos vadovų per daug negąsdino. Po pralaimėtų lenktynių siekiant išlaipinti žmogų Mėnulyje nuspręsta daugiau nesiimti tiesioginės konkurencijos su amerikiečiais, todėl pasirinkta Mėnulyje pastatyti gyvenamą bazę, kuri būtų daug naudingesnė moksliniu požiūriu, lyginant su šešiais amerikiečių išsilaipinimais Mėnulyje.
Vykdant Mėnulio kolonizavimo projektą, „Sojuz“ bei „Saliut“ programas ir vystant jau esamas raketas nešėjas, Sovietų sąjungoje nebuvo kosminės inžinerijos biuro, kuris būtų pajėgus ir turėtų laiko kurti daugkartinio naudojimo erdvėlaivį. Be to, Sovietų kosminėje programoje nebuvo ir akivaizdaus tokio erdvėlaivio poreikio.
Tačiau 1974 metais Sovietinė Mėnulio bazės programa buvo nutraukta. TsKBEM konstruktorių biuro vadovas Vasilijus Mišinas, kuriam kadaise vadovavo Sergejus Koroliovas, buvo atleistas, o jo vietą užėmė S. Koroliovo senas konkurentas Valentinas Gluško. V. Gluško sujungė TsKBEM ir kitą jo paties vadovaujamą organizaciją „KB Energomaš“ į naują darinį - „NPO Energija“. O pirmas žingsnis vadovaujant naujai įstaigai buvo visų darbų, susijusių su Mėnuliu ir šiam projektui skirta N-1 raketa-nešėja, sustabdymas. Taip naujasis vadovas siekė atlaisvinti savo rankas naujų galimų krypčių tyrinėjimui. Jis sudarė darbo grupę, kuri tirtu įvairius galimus daugkartinio naudojimo erdvėlaivio projektus. Šis projektas tapo prioritetiniu ir ketinimus pastatyti sovietinę bazę Mėnulyje nustūmė į antrą planą.
V. Gluško erdvėlaivio projektas po metų įgavo papildomo pagreičio – 1975 m., praėjus trejiems metams nuo pirmųjų žinių apie amerikiečių šatlą, sovietinės kariuomenės vadovai galų gale susivokė, kam gali būti panaudoti tokio dydžio erdvėlaivis. Juolab, kad NASA viešai skelbė kai kurias savo darbo detales, taigi, nereikėjo nei per daug šnipinėti, nei spėlioti. Sovietų kariuomenės tyrimai padėjo išsiaiškinti, kad amerikiečių šatlas su NASA paskelbtais parametrais nebūtų ekonomiškai naudingas, o jo krovinių skyriaus talpa atrodė per didelė grynai civilinei programai.
Iki 60 paleidimų per metus į Žemei artimą orbitą su beveik 25 000 kilogramų keliamąja galia reiškė, kad JAV kasmet į kosmosą gali nugabenti milžinišką kiekį įvairiausios įrangos. Atrodė tikėtina, kad amerikiečiai planuoja į orbitą iškelti eksperimentinius lazerinius ginklus. O 15 000 kg į Žemę pargabenti galintis erdvėlaivis suteikė teorinę galimybę tokius palydovus išbandyti orbitoje ir pargabenti į Žemę bandymams. Taigi, per ilgėlesnį laiką amerikiečiai su tokiu erdvėlaiviu galėjo kosmose susikonstruoti veikiančią orbitinę karinę stotį.
Sovietų baimę dar labiau sustiprino pareiškimas, kad šatlų pakilimo aikštelė bus statoma Vandenbergo Karinių oro pajėgų bazėje, siekiant patenkinti JAV kariuomenės poreikius. O dar kai NASA paskelbė, jog šatlas galės nusileidimo metu sklendimo režimu 2000 km nukrypti į šoną, pats kosminis aparatas pradėjo atrodyti tarsi ginklas, gebantis mėtyti bombas po patekimo į atmosferą. Sovietai galėjo priimti tik vieną išvadą – kad šatlas yra karinės paskirties kosminis aparatas, todėl atsako sukūrimas tapo nacionaliniu prioritetu.
