Želdynai – vienas iš svarbiausių komponentų mieste, padedančių užtikrinti palankią žmogui gyventi gamtinę aplinką. Vilniaus mieste kol kas dar matome žaliąsias erdves, tačiau jos sulaukia vis mažiau dėmesio bei vis dažniau užstatomos pastatais.
Šia diena mes taip pat norėtume atkreipti žmonių dėmesį į unikalias erdves, kurios ne tik formuoja estetišką miesto aplinką, bet ir mažina oro užterštumą, teigiamai veikia mikroklimatą, slopina triukšmą, apsaugo nuo dirvožemio erozijos bei yra puiki poilsio vieta.
Rugsėjo 29 dieną Vilniuje bus minima Pasaulinė natūralios (miesto) aplinkos diena. Jos metu vyks ekskursijose Vilniaus žaliosiose erdvėse, parkuose, vakare – Mokytojų namuose baigiamasis renginys ir koncertas.
Kviečiame DELFI skaitytojus išrinkti gražiausią ir jaukiausią žaliąją erdvę Vilniaus mieste.
Vingio parkas. Vienas didžiausių vilniečių pamėgtų parkų. Jo plotas – 162 ha. Vakarinėje parko dalyje yra įsikūręs Vilniaus universiteto botanikos sodas. XVI a. pradžioje parko teritorijoje stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo medinis dvaras, o vieta buvo vadinama Radvilų Lukiškėmis. Vėliau, kai pastatus ir teritoriją perėmė jėzuitai, ji pavadinta Jėzuitų Lukiškėmis. Rūmai keliavo iš vienų šeimininkų pas kitus. 1855 m. parko teritorijoje buvo įrengtas karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas ir artilerijos poligonas, o 1920 m. Vingyje pradėti sodinti Stepono Batoro universiteto botanikos sodo sodinukai, suformuotas gausus augalų parkas. 1965 m. Vingio parkas rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui. Didžiojoje laukymėje pastatyta estrada, įrengta 2 ha ploto aikštė. Rytinėje parko dalyje yra vadinamosios Jėzuitų kapinės.
Sereikiškių parkas. Parkas yra pačioje miesto širdyje – tarp Gedimino pilies kalno, Vilnelės ir Bernardinų bažnyčios. 1799-1919 m. čia buvo Botanikos sodas – vienas pirmųjų visuomeninių parkų Rytų Europoje. Iki šių dienų reti augalai neišlikę – auga vos kelios lysvės gėlių, žydi rododendrai ir šešėlį meta galingi medžiai. Parke, šalia Bernardinų bažnyčios, įrengta seniausia Lietuvos vandentiekio stotis ir geriamojo vandens laboratorija. Ji buvo pastatyta 1914 m. ir rekonstruota 1945 m., kai buvo apgriauta per Antrąjį pasaulinį karą. Parkas mėgstamas gyventojų - jame galima aktyviai pramogauti (vyksta koncertai, įvairūs renginiai) bei ramiai pailsėti.
Lukiškių aikštė. Reprezentacinė miesto aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Lukiškių aikštė pirmiausiai siejama su 1863 m. sukilimo aukų bei vėlesnių laikotarpių Lietuvos aukų simboliniu atminimu. Jos teritorijoje buvo žudomi XIX a. sukilimo dalyviai, po 1940 m. netoli jos įsikūrė SSRS Saugumo komitetas, vykdęs represijas prieš visos Lietuvos gyventojus. 1949-1952 m. pagal V. Mikučianio projektą ji buvo rekonstruota, o 1953 m. pastatytas paminklas Vladimirui Iljičiui Leninui. 1991 m. jį išvežus, aikštė atgavo senąjį Lukiškių aikštės pavadinimą. Šiuo metu aikštę rengiamasi rekonstruoti. Po to ji turėtų tapti sostinės centro akcentu, atspindėti valstybės ir miesto raidos istorijos etapą, apimantį laikotarpį nuo XVIII a. iki šių dienų.
Verkių rūmų parkas. Miškų apsuptuose Verkiuose jau XIV a. pabaigoje buvo pastatytas dvaras su parku, kuris anuomet priklausė Vilniaus vyskupijai. Iki šiol išlikęs Verkių dvaro parkas su jame esančiais pastatais yra vienas gražiausių kraštovaizdinio tipo parkų Lietuvoje. Jis užima 36 ha plotą. XVIII a. buvo suformuoti viršutinis ir didysis parkai, kurie XIX a. viduryje paversti peizažiniais ir iš dalies perplanuoti. Viršutinis parkas išsidėstęs Neries ir Verknės upelio slėnių juosiamoje plynaukštėje bei greta esančiuose šlaituose, žemutinis (didysis) – Neries slėnyje. Nors viršutinis parkas dabar nebe toks išvaizdus, kaip anksčiau, jame gausu įvairių medžių ir krūmų, daugiausia vietinių. Prie rūmų auga dailūs lenkiniai maumedžiai ir žemesni bei plonesni sibiriniai maumedžiai. Tai – vienintelis parkas Lietuvoje, garsėjantis didele liepų rūšių bei formų įvairove.
Pasakų parkas Lazdynuose. Tarp Lazdynų ir Karoliniškių rajonų driekiasi paslaptingas Pasakų parkas. Jis įkurtas 1986 m., o atidarytas 1987 m. gegužę. Šio parko projekto autorius – architektas R. Jurgilis. Į parką lankytojus traukia graži gamta, medžių pavėsis bei jame pastatytos skulptūros, kurios simbolizuoja įvairius pasakų bei mitologinius personažus. Parką planuojama renovuoti ir pritaikyti vilniečių poilsiui bei pramogoms.
Markučių parkas (Aleksandro Puškino muziejaus parkas) . Markučių apylinkės vilioja turtinga gamta. Čia gausu šaltinių, daugybė ąžuolų. Senovėje Markučiuose, kurie istoriniuose šaltiniuose minimuose nuo 16 a., būta didelių Lietuvos didiesiems kunigaikščiams priklausiusių miškų. Prie Markučiuose esančio literatūrinio A. Puškino muziejaus išlikęs dvaro parkas. Senasis parkas, užimantis 18 ha, žinomas nuo 16 a. Jis buvo kuriamas pagal senas tradicijas: su terasomis, tvenkiniais, kanalais, apžvalgos aikštelėmis ir pavėsinėmis. Parkas ne kartą rekonstruotas. Savitumo jam teikia miškingos kalvos, o gyvumo - du tvenkiniai. Ši graži ir rami poilsiui vieta, kadangi yra miesto pakraštyje, nėra gausiai lankoma miestiečių.
Belmontas, Pūčkoriai. Važiuojant Belmonto link jau iš tolo regimas pušimis apaugęs gražusis Belmonto kalnas. Belmontas – aukštosios smėlingosios terasos fragmentas, virš Vilnios upės pakylantis 50-55 m. Dabar ši vieta tapo pramogų kompleksu. Perėjus kabančiu tiltu į kitą upės krantą, prasideda 3 km ilgio pažintinis takas. Einant juo galima pamatyti Pūčkorių piliakalnį, netoli jo esantį saulės laikrodį, kuris valandas tiksliai rodo tik vasarą. Toliau galima pamatyti patrankų liejyklos liekanas, kurioje savo patrankas remontavo caro Petro I ir imperatoriaus Napoleono armijos. Takas driekiasi pro Vilnios slėnio perlą – Pūčkorių atodangą. Ši atodanga 1974 m. paskelbta unikaliu saugomu geologiniu paminklu. Tai – viena aukščiausių atodangų Lietuvoje, suformuota Vilnios upės besiblaškiusios į šonus ir platinusios savo slėnį. Jos aukštis – daugiau nei 65 m, plotis - 60 m.
S. Moniuškos skveras. Neseniai – praėjusių metų rudenį – baigtas rekonstruoti ir atidarytas skveras tapo viena mėgstamiausių miestiečių poilsio vietų. Šalia Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame skvere buvo sutvarkyta aplinka, Stanislovo Moniuškos paminklas, senovinis fontanas. Įrengti suoliukai, apšvietimas, sutvarkyta augmenija. Šiame skvere įrengtas naujasis menininko Gytenio Umbraso kūrinys – plytelė „Obuoliukai“. Ji žymi įsimylėjėlių pasimatymo vietą.
Tuskulėnų dvaro rūmai. Žirmūnuose, Neries upės šlaite esanti teritorija, kurioje įsikūręs Tuskulėnų dvaras, jau nuo XVI a. žinomas kaip Karališkojo dvaro (Derevnictva) žemė. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba virto masinių žudynių ir jų aukų laidojimo vieta. Dvaro pastatais naudojosi ir KGB. Dabartiniai dvaro sodybos pastatai – rūmai ir oficina statyti apie 1825 metus. Manoma, kad pastatus projektavo architektas Karolis Podčašinskis. Įgyvendinant Tuskulėnų rimties parko sukūrimo programą, numatoma restauruoti Tuskulėnų dvarą ir įkurti Rimties parką. Pagrindiniais parko akcentais taps dvaro pastatai ir kolumbariumas. Pastarajame yra perlaidoti daugiau kaip 700 KGB aukų, nužudytų 1944-1947 m. ir užkastų buvusioje Tuskulėnų dvaro parko teritorijoje, palaikai.
Trakų Vokės dvaro sodyba. Trakų Vokės dvaro sodyba nuo XIX a. pripažinta viena vertingiausių Lietuvoje. 1876-1880 metais italų kilmės lenkų architektas L. Markonis pastatė neoklasicistinius rūmus, o 1898-1900 m. prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas Edouardas Francois Andre su sūnumi Rene suprojektavo ir įkūrė parką. Be rūmų ir parko, dvaro sodybos teritorijoje stovi 16 vertingų dvaro pastatų ir treji reprezentaciniai vartai. Išliko ir pramoniniai dvaro tvenkiniai, mažoji parko architektūra, o netoliese – XIX a. antrojoje pusėje statytas tiltas, Rusijos imperijoje pirmųjų Kauno ir Vilniaus tunelių, pastatytų 1862 m., amžininkas. Toliau nuo Vilniaus esantis parkas yra mėgiama iškylautojų ir turistų vieta.
$qid=88;require_once("$admin_dir/local/projects/top/index.inc");?>