Apleistame Baikonūro angare rastos dviejų užmirštų „šatlų“ mumijos

2015 m. birželio 2 d. 60 metų sukako Kazachstano stepėse iškilusiam pasaulinės kosmonautikos lopšiui – Baikonūro kosmodromui. Kaip tik čia daugiau kaip per pusšimtį metų buvo išmėginta daugybė įvairiausių kosminių aparatų. O apogėjumi tapo daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programa, kuri mirė dar kūdikystės stadijoje. Simboliška ar kraupu, tačiau viename iš apleistų Baikonūro sarkofagų ir šiandien ilsisi dviejų šios programos kūdikių, daugkartinio naudojimo erdvėlaivių – „Audros“ ir OK-TM – mumijos.

Daugiau kaip prieš 20 metų paskutinį kartą užsivėrė šio sarkofago, kuris buvo vadinamas montavimo-papildymo kompleksu (MPK), durys, nuo viliojančio žvaigždėto dangaus izoliavusios du orbitinius kosminius laivus. Ironiška, tačiau kosminėms erdvėms sutvertų erdvėlaivių gimtoji vieta virto jų kapu.

MPK sarkofagas – bene didžiausias pastatas visoje Baikonūro kosmodromo teritorijoje. Iževske projektuotas erdvėlaivio statybos angaras yra 132 metrų ilgio ir 62 metrų aukščio. Angaro priekyje ir gale sumontuoti vadinamieji sustumiamieji mechanizmai arba tiesiog didžiuliai vartai. Jų gabaritai – 42 ir 36 metrai. Tokios angos pakanka, jog į teritoriją po atviru dangumi būtų išvežtas raketinis kompleksas „Energija“ su daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu.

Taip, tai – irgi „šatlas“. Paprasčiausiai kalbininkai nesugalvojo glaustesnio termino už „daugkartinio naudojimo erdvėlaivį“. Tik šitas „šatlas“ – rusiškas. Tiksliau, sovietinis. Tiksliau, jų šiame sarkofage yra net du. Taip, tai sovietų inžinierių mėginimas sukurti NASA „šatlų“ analogą. Sovietų Sąjungoje jie buvo pavadinti „Buranais“.

Nors bandomasis skrydis be pilotų pavyko sėkmingai, kosmonautai – taip pat lietuvis Rimantas Stankevičius – į orbitą šiais erdvėlaiviais niekada taip ir nepakilo. Dėl milžiniškų išlaidų ir biudžeto apkarpymų kosminiai paukščiai buvo palikti rūdyti Baikonūro angare.

Vienas „Buranų“ buvo sunaikintas 2002 m., griuvus angaro konstrukcijai. Tačiau du kiti modeliai liko tokie, kokie čia ir buvo palikti – juos praėjusią savaitę užfiksavo fotografas Ralphas Mirebsas. Šie du „Buranai“ buvo vadinami „Audra“ („Буря“) ir OK-MT.

„Buranų“ išorinis panašumas į amerikietiškus „šatlus“ – neatsitiktinis. Anuomet toks profilis buvo laikomas tinkamiausiu kelionėms į orbitą ir grįžimams iš jos. Nors netrūksta manančių, kad sovietai šnipinėdami nukopijavo amerikiečių erdvėlaivius.

„Buranus“ į orbitą turėdavo iškelti milžiniška raketinė sistema „Energija“. Ji yra didžiulio rūdžių spalvos raketinio kuro rezervuaro ir poros šoninių raketų sistemos „Space Transporation System“ (tokiomis į kosmosą buvo skraidinami amerikietiški „šatlai“) atitikmuo. Tačiau mažesnius savuosius raketinius variklius, savaime suprantama, turėjo ir „Buranai“ – jie buvo įtaisyti galinėje erdvėlaivių dalyje, o jų tūtos primena reaktyvinių naikintuvų tūtas.

„Buranų“ programa pradėta vykdyti 1976 m. Tačiau atlikus vienintelį „Burano“ skrydį į orbitą (be pilotų) – tai įvyko 1988-aisiais – programa buvo įšaldyta, o po kelių metų griuvo ir Sovietų Sąjunga. Nors per tą laiką buvo sukonstruoti dar keli „Buranų“ modeliai, kurie dabar stovi kosmonautikos muziejuose, „Audra“ ir OK-MK taip ir buvo palikti Kazachstano stepėse.

„Buranų“ sarkofagu virtusio angaro sienos pastatytos iš ypatingo plieno, kuris turėjo atlaikyti artimiausioje raketų paleidimo aikštelėje galimo sunkiosios raketos-nešėjos sprogimo bangą. Kadangi angaro viduje turėjo būti kone sterili švara, šioje patalpoje buvo palaikomas didesnis atmosferos slėgis, o visos durys į pastato koridorius buvo hermetiškos.

Palubėje buvo sumontuoti trys mobilūs kranai. Kiekvieno jų keliamoji galia – 400 tonų.

Ir šiandien sarkofage stovi du „Buranai“. Vienas jų – antrasis skraidymo egzempliorius „Audra“, o kitas – technologinis maketas OK-MT. Jame pilotai-bandytojai ir kosmonautai mokydavosi starto procedūrų. Jame daug kartų sėdėjo ir „Buranų“ pilotu-bandytoju dirbęs lietuvis Rimantas Stankevičius. Maketas ir iš vidaus, ir išoriškai atrodė kaip tikras erdvėlaivis.

Ir maketas, ir tikrasis erdvėlaivis dabar, švelniai tariant, praradę prekinę išvaizdą. O tuo momentu, kai „Buranų“ programa buvo įšaldyta, „Audra“ orbitiniam skrydžiui buvo paruošta 95 proc.

Visą milžinišką R. Mirebso nuotraukų galeriją galima peržiūrėti čia.