Mitai apie Lietuvos partizanus: žydšaudžiai, plėšikai, girtuokliai

 (1344)
Neatpažintas Žemaitijos partizanas „kalbasi“ su balandžiu (LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.)
Neatpažintas Žemaitijos partizanas „kalbasi“ su balandžiu (LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.)

Lietuvos pokario partizanai laikėsi griežtos kariškos drausmės ir aiškių garbės principų. Todėl ginkluotosios rezistencijos amžininkai neigia bet kokius kaltinimus susijusius su amoraliu ar nusikalstamu partizanų elgesiu. Partizanai neigia prievartą prieš nekaltus apylinkių gyventojus, antisemitizmą ar nusikalstamą veiklą už įstatymo ribų.

Mitas: „Prie partizanų gretų jungėsi asmenys, kuriems Lietuvos nepriklausomybė buvo svetima idėja“.

Algimanto apygardos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda teigia, kad partizanavimo pradžioje prie laisvės kovotojų jungėsi ir tie, kuriems Lietuvos laisvė visai nerūpėjo, tačiau tokie žmonės partizanų gretose ilgai neišbūdavo: „Žinoma, kad buvo ir tokių, kurie slapstėsi nuo kariuomenės ar nuo bausmių. Bet gyvenimas miške sunkus, įtemptas. Jei neturi idėjos, ilgai neišbūsi. Tokie greitai iškrisdavo iš mūsų gretų ar buvo išvejami. Iki pabaigos liko tik tikri patriotai, kurie nebijojo žūt už savo šalį. Mes visi tikėjom laisve“.

Mitas: „Partizanai plėšė ir prievartavo vietos gyventojus“

Algimanto apygardos partizanas Anicetas Simanonis-Sigitas sako, kad tokia partizanų veikla būtų juos pražudžiusi: „Juk taip darydami būtume pastatę save į rimtą pavojų. Mes palaikėme draugiškus ryšius su vietos gyventojais, tačiau išdavikų ir stribų negailėjome – tokiems vietos raiste visą laiką atsirasdavo. Tačiau, jei tik buvo galimybės, visą laiką padėdavome apylinkių gyventojams ir stengdavomės jų nestatyti į pavojų“.

Vyčio apygardos Vienuolio būrio partizanų priesaika. 1949 m. liepos 30 d. Kryžių laiko būrio vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis (LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.)
Vyčio apygardos Vienuolio būrio partizanų priesaika. 1949 m. liepos 30 d. Kryžių laiko būrio vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis (LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.)

Partizanas J. Kadžionis-Bėda atsimena įvykį, kai jų būrio partizanas slapyvardžiu Dieduška, 1949 metais vietos gyventojų sodyboje mėgino priekabiauti prie jaunos merginos. Tai sužinojęs būrio vadas partizanas Ąžuolas nedelsdamas ėmėsi veiksmų: „Ateinam mes į stovyklą po susitikimo ir sakom: „Ažuolai, ką padarė Dieduška – mergą norėjo išprievartaut!”. Tai čia dabar buvo rimtas reikalas. Vadas greit parenka vyrų ir nusiunčia į sodybą iš kurios grįžom, kad išsiaiškintų, kas įvyko. Merginos motina mūsų partizanus patikino, kad nieko rimto ir nebuvo – Dieduška „pavaikė“ dukrą ir tiek. Po apklausos, grįžtant atgal vienas partizanas Dieduškai pasakė, kad už tokius darbelius jam bus blogai. Matyt išsigandęs bausmės jis atsiliko nuo kitų ir pasišalino iš mūsų būrio (vėliau, tas pats partizanas slapyvardžiu „Dieduška“ prisidėjo prie būrio vado Ąžuolo išdavystės, suėmimo ir nužudymo- aut. past.)“.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara (LGGRTC <br>Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.)
Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara (LGGRTC
Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Edita Jankauskienė sako, kad remiantis sovietine logika, bet kuris žmogus su ginklu rankose, jeigu jis ne milicininkas, operatyvininkas arba raudonarmietis, buvo priskiriamas prie partizanų. Atskirti partizanus nuo kriminalinių nusikaltėlių iš tiesų, tuo metu, nebuvo lengva, tačiau sovietinės represinės struktūros to ir nemėgino. Jų ataskaitose, statistiniuose dokumentuose skirtumas fiksuojamas nebuvo. Taip buvo paprasčiau ir tai kompromitavo partizanų vardą gyventojų akyse. Tokia situacija tarnavo sovietinei valdžiai. Kartais prisidengiant kova su „kolaborantais“ buvo plėšiami žmonės, kartais partizanais buvo dangstomi ir čekistinės kariuomenės daromi nusikaltimai. Situacija kažkiek pasikeitė, kai 1947 m. pradžioje Kovos su banditizmu valdyba iš MVD buvo perduota MGB.

Partizanų vadai griežtai pasisakydavo kriminalinių nusikaltimų atžvilgiu, jie stengdavosi tokių kriminalu kaltinamų partizanų atsikratyti ir jiems rengdavo parodomuosius teismus, kaip pamoką kitiems.

Mitas: Pasislėpę miškuose partizanai girtuokliavo ir gyveno „laisvą gyvenimą“

Antanas Lukša-Arūnas
Antanas Lukša-Arūnas
© D.Liekio nuotr.

Tauro apygardos partizanas Antanas Lukša-Arūnas teigia, kad apie alkoholį ar laisvą elgesį ir kalbos negalėjo būti: „Mūsų būryje, ir mano žiniomis kitų partizanų gretose, tokių veiklų negalėjo būti. Paprasčiausiai – girtas ar pasileidęs partizanas keltį grėsmę savo draugams. Galiojo sausas įstatymas, o už prasižengimus grėsė nuobaudos“.

Algimanto apygardos partizanas Anicetas Simanonis-Sigitas tvirtina, kad ir jo būryje svaigalai buvo uždrausti: „Taip. Tikrai taip. Bet koks alkoholis buvo uždraustas. Bet rimtiem vyrams tokios mintys ir neateidavo“.

Mitas: Partizanai – žydšaudžiai

J. Kadžionis-Bėda teigia, kad jokių žydšaudysčių, jo žiniomis, nei vienas partizanų būrys nevykdė. Anot vyro, partizanų kulkos verti buvo tik priešai: „Mums buvo nesvarbu, žydas, rusas, lietuvis – jei stribas, tai gaus tą pačią kulką. Kovojom prieš priešą, okupantą. Tautybė nieko nereiškė“.

Garsiojo partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolis Antanas Lukša-Arūnas teigia, kad prieš žydus niekada nebuvo nusiteikęs: „Negirdėjau apie partizanus žydšaudžius. Partizanai turėjo daug svarbesnių bėdų. Bet jei man pasitaikytų galimybė, su savo tardytoju Kaplinu suvesčiau sąskaitas“.

Kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Alfredas Rukšėnas, negalima sakyti, kad partizanai buvo žydšaudžiai. Tuo metu, kai jie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, žmonių dėl žydų tautybės jie tikrai nešaudė.

Didžioji dauguma žydų tautybės Lietuvos gyventojų buvo nužudyta nacių okupacijos metu, 1941 metais. Tai, kad kad tarp partizanų neabejotinai buvo žmonių, kurie buvo dalyvavę ar kažkokiu būdu prisidėję prie žydų žudynių nacių okupacijos metais, yra jau kitas klausimas. Tiesa, kol kas ši tema istorikų nėra pakankamai tyrinėta. Izraelio interneto svetainėse pasirodžius tariamiems žydšaudžių sąrašams, buvo patikrintos kai kurių partizanų vadų, (Adolfo Ramanausko-Vanago, Jono Žemaičio-Vytauto, Juozo Lukšos-Daumanto biografijos) ir jokių duomenų, patvirtinančių jų dalyvavimą žydų žudynėse, nėra. Tačiau aptikta duomenų, kad kai kurie partizaninio karo dalyviai iš tiesų prisidėjo prie civilių gyventojų žudymo.

Pavyzdžiui, Antano Impulevičiaus vadovaujamo bataliono 2 kuopos vadas Juozas Krikštaponis (vėliau – Vyčio apygardos partizanų vadas, žuvęs 1945 m.) 1941 m. spalio mėnesį Baltarusijoje dalyvavo Rudensko geto likvidavimo ir karo belaisvių sušaudymo operacijoje. To paties bataliono 3 kuopos vado kapitono Juozo Ūselio bylos duomenys liudija, kad jis taip pat vėliau tapo antisovietinio pasipriešinimo dalyviu, bet šie duomenys dar nėra iki galo ištirti. Taigi, kol ši tema nėra pakankamai ištyrinėta, jokių tikslių skaičių nėra, kažkokius apibendrinimus anksti daryti.

www.DELFI.lt
 
1344
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinakte su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus