1980-tais metais, Švenčionių rajone, Kretuono ežero apylinkėse buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai, kurių metu ir buvo rastas akmens amžiaus kapinynas, datuojamas viduriniam neolitui (~4400 – 3100 m. pr. Kr.). Savo doktorantūros disertaciją akmens amžiaus tyrimams skyręs M. Daubaras atliko antropologinę palaikų analizę. Dviejų individų galūnių kauluose mokslininkas aprašė aiškias graužimo bei kapojimo žymes: „Vieno individo, kuriam buvo apie 35-40 metų, blauzdikaulis turi aiškias graužimo žymes, kito palaidotojo, paauglio, žastikaulis ir šlaunikaulis su kapojimo žymėmis, kurios sukeltos kažkokiu įnagiu“ – sakė M. Daubaras.
Jo teigimu, vyresnio individo palaikai turi analogą užsienyje. Panašus atvejis buvo rastas viename akmens amžiaus kapinyne Gotlando saloje. Mokslininkai nustatė, kad mirusiojo palaikai kurį laiką buvo neužkasti ir laisvai prieinami laukiniams gyvūnams, nes juose užfiksuotos graužikų dantų žymės. Manoma, kad velionio palaikų laikymas atviroje vietoje buvo laidojimo ritualo dalis.
Manto Daubaro teigimu, Lietuvoje rasto individo palaikai galėjo gulėti neužkasti būtent dėl tokio ritualo, kuris buvo būdingas šio laikotarpio bendruomenėms: „Vakarų Europoje yra rastų neginčijamų įrodymų, kad kai kurios tuometinės akmens amžiaus bendruomenės savo gentainių iš karto po žemėmis neužkasdavo, o kurį laiką laikydavo atvirose vietose, panašiai kaip zoroastristai darydavo Indijoje. Tokiu būdu palaikai irdavo neužkasti iki ateidavo laikas juos palaidoti. Gali būti, kad Kretuono apylinkėse rasti gyvūnų apgraužti palaikai buvo laidojami pagal būtent tokius ritualus“, – pasakojo doktorantas.
Kito šiose apylinkėse rasto individo palaikuose antropologas nustatė kapojimo žymes, kurios buvo paliktos naudojant nenustatytą įrankį: „Kalbant apie šio individo amžių, jis buvo paauglys. Analizės metu nustačiau aiškias, įrankiu paliktas kapojimo žymes ant blauzdikaulio ir žastikaulio. Tai neabejotinos mėsinėjimo žymės, paliktos tose vietose, kur raumenys tvirtinasi prie kaulo. Užsienyje tokie atvejai buvo registruoti, tačiau jie šiek tiek skiriasi nuo mūsiškio, nes tai buvo bandymai perskelti ilguosius kaulus mėginant pasiekti kaulų čiulpus, kurie yra labai maistingi. Mūsų atvejis kiek kitoks, nes kapojimo žymės matomos kaulo paviršiuje“ – tvirtino M. Daubaras. Doktoranto teigimu, visai tikėtina, kad šis paauglys po mirties buvo mėsinėjamas kanibalo. Tačiau neatmestina ritualinių apeigų versija.
Kiti tame pačiame kapinyne rasti palaikai byloja apie galimą, taip vadinamą „protėvio kultą“, kai po ilgo laiko, mirusio gentainio palaikai atkasami ir paimamas jo kaulų fragmentas: „Trečioji istorija iš akmens amžiaus Kretuono pakrantės, tai kapas, kuriame palaidoti palaikai buvo atkasti neilgai trukus po palaidojimo. Šis individas buvo palaidotas po žeme, tačiau sunykus jo minkštiesiems audiniams, kažkas kapą atkasė ir pasiėmė dalį jo palaikų.“ – sakė M. Daubaras.
Vilniaus universiteto doktoranto aprašytas kanibalizmo atvejis – pirmasis toks Lietuvoje, datuojamas priešistoriniams laikams.
