Arturas Morozovas
Kelionės dienoraštis
DELFI fotožurnalisto Artūro Morozovo kelionės į Rusiją dienoraštis

Vladislavas Moisejevas
Kelionės straipsniai
Reporterio Vladislavo Moisejevo straipsniai iš kelionės po Rusijos šiaurinę dalį
Gilyn į Rusiją
DELFI pristato tarptautinį dviejų reporterių projektą „Gilyn į Rusiją“. Fotožurnalistas iš Lietuvos Artūras Morozovas ir reporteris iš Rusijos Vladislavas Moisejevas išvyko į dešimties dienų kelionę po šiaurinę Rusijos dalį.
Autoriai: Artūras Morozovas, Vladislavas Moisejevas

Tas salsvas baimės kvapas (860)

daugiau nuotraukų

Rusija aneksavo Krymą. Rusija dislokavo pajėgas. Rusija nuteisė, Rusija palaikė, pasodino, pareiškė, paneigė. Kiekvieną dieną pasirodo šimtai ir net tūkstančiai naujienų apie tai, ką vėl padarė Rusija.

Dažniausiai tai būna ne itin geros žinos: apie politinius teismo procesus, santykius su Ukraina ar, geriausiu atveju, raginimas pasitelkti pasienio tarnybai kovinius delfinus. Kokį ryšį visa tai turi su šalimi, kuri vadinasi Rusija?

Žiniasklaidoje po šiuo pavadinimu įsivaizduojamas prezidentas Vladimiras Putinas, rusų armija, Valstybinės Dūmos parlamentarai, stambūs pareigūnai ir funkcionieriai. Daugiausia šie asmenys gyvena ir dirba Maskvoje, tačiau pagal jų veiksmus sprendžiama apie 150 mln. likusių Rusijos gyventojų. Kaip gyvena šis 18 mln. kvadratinių kilometrų žemynas, apsimetantis šalimi, milijonų gyventojų margaspalvė civilizacija, apsimetanti nacija, mes tik nuspėjame.

Kodėl laikais, kuomet daugeliui tarptautinės kelionės tapo įprasta buitimi, o šalių gyventojai – pasaulio piliečiais, turėtų kilti baimės jausmas važiuojant į kaimyninę šalį? „Tu juk dirbai Ukrainoje“, – dar vienas baimės klausimą lydintis argumentas.

Nesitikėdamas rasti vienareikšmio atsakymo į šį klausimą, bet su viltimi parodyti tą gyvenimą iš arčiau, sėdau į vieną iš paskutiniųjų maršruto Vilnius - Sankt Peterburgas traukinių.

Jokio išskirtinumo: tik išėjęs pro Vilniaus geležinkelio stoties duris į pirmąjį peroną, įlipau į eilinį gražų Lietuvos geležinkelių traukinį.

Šis gegužės mėnesio reisas buvo vienas iš paskutiniųjų, nes „Lietuvos geležinkeliai“ priėmė sprendimą atsisakyti maršruto Vilnius–Sankt Peterburgas. Traukiniui pajudėjus iš stoties, sprendimo priežastis nuspėti buvo nesunku – visame vagone buvau tik aš ir viena rusakalbė keleivė.

Pro kupe langą keitėsi kraštovaizdžiai – Aukštaitijos miškai, jaukios nedidelės gyvenvietės ir sterilios jų geležinkelio stotys, kurių švara nesiderino su įsivaizduojamu gyvenimu šalia bėgių. Po trijų kelionės valandų pakelės užrašus pakeitė latviški.

Traukinio palydovė šypsosi ir demonstruoja išskirtinį dėmesį abiems savo vagono keleiviams – traukinio klasika tapusi arbatos stiklinė metaliniame laikiklyje, saldumynai, patarimai, kaip pildyti Rusijos Federacijos (RF) migracijos kortelę.

Pastebėjęs, kad ant migracijos kortelės užrašyta „Baltarusijos respublika“, suskubu pasiteirauti palydovės, ar tai ne klaida. „Nesvarbu, tiks ir ši“, – atsakė ji, taip sujungdama šis dvi šalis į vieną.

Baimės kvapas

„Ar nebijai?“, – trumpas aplinkinių klausimas, kurio uždavimo priežastys, labiau nei jis pats, sukosi galvoje sėdint traukinyje ir artėjant prie valstybių sienos.

Kodėl laikais, kuomet daugeliui tarptautinės kelionės tapo įprasta buitimi, o šalių gyventojai – pasaulio piliečiais, turėtų kilti baimės jausmas važiuojant į kaimyninę šalį? „Tu juk dirbai Ukrainoje“, – dar vienas baimės klausimą lydintis argumentas.

Tokią Rusiją mes įsivaizduojame: daugelis jos bijo, kai kam ją pavyksta ignoruoti, na, o nusivylusieji savimi jos ilgisi.

Antrą valandą nakties, priartėjus prie Latvijos–Rusijos sienos, keleiviai pažadinami. Štai ir maršruto kulminacija. Į kupe pasibeldžia RF pasienietė.

Maloniai paklaususi kelionės tikslo, paima pasą patikrinimui. Į duris pasibeldžia ir pasienietis, kuris lyg tarp kitko paklausia, ar nevežu draudžiamų daiktų, ginklų. Nužvelgęs mano nedidelę kuprinę, padėkoja. Pasitraukęs į praėjimą tarp vagonų, kartu su kolega užsirūko ir pradeda pokalbį su vienu kitu rusišku keiksmažodžiu apie pasieniečio darbo kasdienybę.

Dar po pusvalandžio, vyresnio amžiaus pasienietė grįžta nešina mano pasu. „Ačiū, geros kelionės“, – pasako ji ir išlipa palikdama tik saldų kvepalų aromatą.

Rusija tarp didžiųjų miestų

Ankstų rytą traukinys sustoja Sankt Peterburgo Vitebsko stotyje. Pasitinka bandelių su dešrele ir salsvos užpilamos kavos aromatas.

Kuo gyvena ši milžiniška šalis, palikta didžiųjų savo miestų šešėlyje? Kaip į federaciją sutelpa tiek daug skirtingų regionų? Kas yra rusiškas gyvenimas ir rusiška mirtis? Kokia yra meniškų tatuiruočių kaina Medvežagorsko kasdienybėje? Kiek visko telpa į Georgijaus juostelę ir kaip gi atrodo ta „didžioji pergalė“?

Šių atsakymų ieškojome dvi savaites, kurių metu sukorėme daugiau kaip penkis tūkstančius kilometrų. Nuo blizgančio ir kultūringo Sankt Peterburgo iki vaiduokliais tapusių, kelio kilometrais pavadintų gyvenviečių.

Po dviejų savaičių, važiuodamas atgal ir vėl priartėjęs prie RF muitinės, klausiau savęs, kodėl bijau.

Džipas ant paminklo ir angliški užrašai (633)

daugiau nuotraukų

„Дисконт“ sportbačiams, pietūs „бургер, бир бар“, apsipirkimas „фуд маркет“. Kas nutiko rusams, kad angliškus žodžius rašo kirilica ir į savo kalbą įterpia vis daugiau anglicizmų?

Pasirodo, tokiu būdu jauni rusai demonstruoja savo europietiškumą ir statusą visuomenėje. Tuo metu inteligentija baiminasi, kad rusų kalba išsigimsta.

Šalyje, nuolat pabrėžiančioje savo nacionalinį išskirtinumą ir „ypatingą kelią“, valstybėje, kurioje Vakarai laikomi priešu ir viso ko kaltininku, ant sienos kabo užrašas „Cэндвич субвей” (angl. Sandwich Subway – liet. greito maisto užkandinių tinklo „Subway“ sumuštinis).

Šis užrašas pasitinka pačiame Sankt Peterburgo centre, tik išėjus iš Gostiny dvor metro stotelės.

Vakarietiški prekiniai ženklai, anglų kalbos žodžiai, naudojami reklamose ir skelbimuose, tapo paskutiniu mados klyksmu Rusijoje.

Šalyje, nuolat pabrėžiančioje savo nacionalinį išskirtinumą ir „ypatingą kelią“, valstybėje, kurioje Vakarai laikomi priešu ir viso ko kaltininku, ant sienos kabo užrašas „Cэндвич субвей” (angl. Sandwich Subway – liet. greito maisto užkandinių tinklo „Subway“ sumuštinis).

Angliški užrašai kirilica

Valstybės vadovų vaikai studijuoja ar plėtoja verslus užsienyje. Turtingieji važinėja prabangiais „Lexus“ ar „Mercedes-Benz“ automobiliais. Jaunimas, kurių pirštai neatlimpa nuo „iPhone“ išmaniųjų telefonų, nešioja kepures „Obey“ ir dėvi sportinius kostiumus „Adidas“. Ant pastatų sienų prirašyta daugybė angliškų išsireiškimų ar grafičių, garbinančių užsienio muzikos grupes.

Net po mirties, ant paminklo, iškalamas tavo „Nissan“ džipas. Arba žodžiai iš mėgstamos dainos – „You'll never walk alone” (liet. Niekuomet neliksi vienas).

Kiek tavyje yra vakarietiškumo, sufleruoja, koks tavo statusas šioje visuomenėje.

„Дисконт“ (angl. Discount – liet. nuolaida) skelbia apie „Adidas“ batelių nuolaidą, jaunimas kavinėse geria „смути“ (angl. Smoothie – liet. tirštasis kokteilis), valgyklos kviečia papietauti „бизнес ланч“ (angl. Business lunch – liet. verslo pietūs), futbolas žiūrimas „бургер, бир бар“ (angl. Burger, beer bar – liet. mėsainių, alaus baras), apsiperkama „фуд маркет“ (angl. Food market – liet. maisto prekių parduotuvė). Drabužius galima pirkti ir iš „секонд хенд“ (angl. Second hand – liet. dėvėtų drabužių parduotuvė).

Na, o atvykus į Karelijos miestą Vyborgą, pakeliui į viešbutį pasitinka baras „Респект“ (angl. Respect – liet. pagarba).

Rusijoje gyvenančio žurnalisto Vladislavo Moisejevo nuomone, taip yra, nes rusų kalboje nėra atitikmenų šiai stulbinamu greičiu šalyje išpopuliarėjusiai Vakarų kultūros invazijai. Ar tikrai?

Kirilica perrašyti angliški žodžiai, kaip ir nuolatinė nuostaba skaitant juos, lydi visą likusią kelionę gilyn į Rusiją.

Duoklė suomių kalbai

Vyborgas – architektūros požiūriu tipinis skandinaviškas miestelis su siauromis gatvelėmis, apstatytomis aukštais skandinaviško modernizmo stiliaus pastatais.

Jo centre, tarp parko medžių, pasislėpusi balta, erdviais langais ir minimalistinėmis detalėmis išsiskirianti skaitykla, kurią projektavo modernizmo architektūros korifėjus suomis Alvaras Altas.

Kad ir kaip nacionalizmu kaltintume rusus, kad ir kaip jie nepripažįsta išorės įtakos bei mėgsta prisiimti komandinius laurus, vis dėlto mieste, kadaise vadintame Viipuri, nustebina užrašas suomių kalba „El saa laskee ws paperi pontoon. Kiitosi“. Taip ant tualeto durų, kavinėje Lenino aikštėje, perspėjama nemesti tualetinio popieriaus į unitazą.

Tęsiant užrašų temą, šiame, kadaise Švedijai ir Suomijai priklausiusiame mieste, daugybė dvikalbystės pavyzdžių. Nors mūsų pakeleivis kazokas Konstantinas pripažįsta, jog etninių skandinavų čia nė kvapo neliko, rusai iki šiol nesibodi vietas pavadinti ir kadaise čia kalbėta suomių kalba.

Vaistinė, šalia esanti kavinė, viena kita gatvė, maisto prekių parduotuvė – daugybę užrašų suomių kalba galima pastebėti miesto centre. O Lenino prospekte ant vieno iš pastatų sienų iki šiol išlikęs ir skandinaviškojo Viipuri herbas.

Nepanaudoti angliško žodžio – ne lygis

Angliški kirilica užrašyti pavadinimai nestebina Lietuvos kultūros atašė Rusijoje Aleksandro Šimelio. Šis sako ne kartą iš rusų inteligentų girdėjęs, kad jaunimas, važiuojantis mokytis į Vakarus, dažnai savo kalboje pradeda vartoti angliškus žodžius.

„Tai jiems cool, jėga, jei rusai nepanaudoja angliško žodžio, tai ne lygis. Dažnai ir radijo laidose vedėjas sako mes palaikinome – my palaikili“, – DELFI pasakojo A. Šimelis, pats kartais pasijuokiantis iš užrašų gatvėje.

Taip, sako jis, jaunimas mano parodantis savo europietiškumą. Anglų kalbos mokėjimas suteikia žmogui galimybę prisiartinti prie Europos. Pasak A. Šimelio, taip jaunimas parodo nesantis iš Rusijos gilumos, mokantis užsienio kalbas, keliaujantis. Taip jauni žmonės demonstruoja turintys vidinės laisvės.

Tuo metu inteligentai, pasakoja A. Šimelis, sielojasi dėl rusų kalbos kaitos, bijo, kad ji gali pavirsti mutantu. Svetimkūniai prie rusų kalbos stipriai prigijo – net žiniasklaidoje pradėti naudoti surusinti angliški žodžiai. Jaunimui tai patinka, tačiau kiti nerimauja, kad rusų kalba po truputį išsigimsta.

Vis dėlto meilė anglų kalbai kertasi su oficialia Rusijos režimo politika, Vakarus ir jų vertybes laikančia blogiu. Pašnekovo teigimu, daugelis žmonių tiesiog nori ramiai gyventi, kurti šeimas, bendrauti.

„Kai per kišenę kirto nukritęs rublis, daugelio euforija praėjo, net tie, kurie buvo už režimą, truputėlį pradėjo galvoti, kas nutiko, kad kažkas negerai“, – pasakojo kultūros atašė. Jis sakė stebintis, kaip iš Rusijos traukiasi verslas, žmonės parduoda butus ir keliasi gyventi į Europą. Tie, kurie savo kailiu patyrė režimą ir kur tai veda, imasi veiksmų.

„Daugelis žmonių, net tie, kurie dirba sistemoje, viską puikiai supranta – jų vaikai studijuoja Vakaruose. Ten hierarchinė sistema – jei žvaigždės viršūnėlę nuimsi – viskas tvarkoje, normalūs ir viską suprantantys žmonės, visiems norisi važiuoti į Europą, užsiimti verslu, auginti vaikus, ramiai gyventi, niekam konfliktų nereikia“, – Rusijos visuomenės nuotaikas nusakė A. Šimelis.

Petrozavodsko kiemo vaikinai turi porą klausimų Lietuvai (1202)

Labiausiai nekintanti vieta pasaulyje. Taip apie Petrozavodską – miestą Rusijos šiaurės vakaruose, Karelijos Respublikos sostinę – kalba jo gyventojai. Jie lietuvius broliškai užjaučia dėl korupcijos, „Vašingtonui tarnaujančios prezidentės“ bei priklausymo „homoseksualų sąjungai“.

DELFI fotožurnalisto Artūro Morozovo reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ dalyje – nuotykiai iš kiemo, kuriame filmuotas Nikolajaus Dostalio filmas „Rojaus debesys“.

Kuomet pagrindinis filmo personažas Kolia sugrįžo į savo namo kiemą, Petrozavodsko Frunzos gatvėje 14-uoju numeriu pažymėtą daugiabutį, ankstų sekmadienio rytą penkiaaukščio gyventojai, kaip jiems ir būdinga, sužiuro pro langus. Apie 15 metų nematę savo buvusio kaimyno, jie negalėjo patikėti. Nors ir laikė jį grįžusiu iš kitos planetos – Tolimųjų Rytų – priėmė jį lygiai taip pat, kaip ir išlydėjo: prie virtuvės stalo, gerdami degtinę ir, pagal seną paprotį, uostydami duoną.

Koliai paklausus, kas gi naujo nutiko pas juos, šiame kieme, jo artimiausias draugas, nuolat savo ūsus raitantis kaimynas Fedia, su nostalgiška šypsena atsakė: „Nieko. Pas mus niekas nesikeičia. Čia yra labiausiai nekintanti vieta pasaulyje“.

Tris dienas praleidęs tame pačiame name Frunzos gatvėje, kuriame augo Nikolajaus Dostalio filmo „Rojaus debesys“ personažas Kolia ir jo smalsieji kaimynai, įsitikinu, jog režisieriui nereikėjo laužyti galvos kuriant istorijas scenarijui.

„Sakai, esi iš Lietuvos. Pasakysiu tau – jūs gyvenate iš Amerikos pinigų, todėl ji su jumis ir daro ką nori. O va mes priversti suktis iš savų, todėl jų ir neturime“, – iškart prie pokalbio kulminacijos prieina Vitalikas. Su šlepetėmis į kiemą išėjęs vyras apie Lietuvą žinių nestokoja – užjaučia mus dėl korupcijos, „Vašingtonui tarnaujančios prezidentės“ bei priklausymo „homoseksualų sąjungai“.

Chruščiovkės kiemas buvo ir liko tarsi kino aikštelė – kiekviename lange po gyvenimišką šeimyninę dramą, kiekvienoje laiptinėje – savos komedijos, detektyvai bei tragedijos. Grįžęs iš žvejybos, vyras krauna meškeres purvinais kotais į šalia esančius sukrypusius medinius sandėliukus, jo žmona, nepaisant akivaizdžiai demonstruojamo vyro pykčio, vis vien apžiūrinėja celofaninio maišo turinį.

Moteris iš trečios laiptinės nešasi plastikinį šluotkotį ir, stabtelėjusi prie manęs, pasiteirauja, ar aš čia fotografuoju kažką dar vienam filmui. O iš asfalto iškilęs šulinio dangtis, už kurio neįmanoma neužkliūti žengiant nuo ant šlaito pastatyto daugiabučio laiptinės laiptų, užgožia visas globalias problemas.

Šiam kiemui minėtas kliuvinys aktualesnis nei bet kokie Kremliaus sprendimai. Šis kiemas – tai viena iš milijonų nepriklausomų respublikų, kur užvertęs galvą gali pamatyti tuos „rojaus debesis“.

Nikruti kardana, ponial?

Taip ir slenka dienos šiame mikroskopiniame Rusijos taške – mėlynų nublukusių blokų penkiaaukščio namo kieme Petrozavodsko mikrorajone. Pagrindinis kiemo traukos objektas – du sukrypę mediniai suoliukai, ant kurių lentų įamžinta daugybė prisipažinimų: Ksiuša pripažįsta mylinti Stasiką, Danyla neslepia jausmų Dašai ir taria jai „Love is“ (liet. – „Meilė yra“).

Vakarėjant kiemas atgyja ir ant meilės prisipažinimų lentos atsisėda trys kino kamerų verti šio kiemo herojai: besišypsanti, rankinėje dviejų litrų alaus bambalį sutalpinusi Olga, su ramentais ir šliurėmis į kiemą nusileidęs Vitalikas bei jų bičiulis.

daugiau nuotraukų

Pastarojo šypsenoje trūksta dantų, tačiau dėmesį nuo šio trūkumo nukreipia jo žvilgantis žiedas, viena kita tatuiruotė ant rankos bei sidabrinis kryžius ant kaklo. Eidamas iš parduotuvėlės, prisėdu prie šios kompanijos, atsidarau skardinę alaus ir pokalbis netrunka prasidėti.

„Sakai, esi iš Lietuvos. Pasakysiu tau – jūs gyvenate iš Amerikos pinigų, todėl ji su jumis ir daro ką nori. O va mes priversti suktis iš savų, todėl jų ir neturime“, – iškart prie pokalbio kulminacijos prieina Vitalikas. Su šlepetėmis į kiemą išėjęs vyras apie Lietuvą žinių nestokoja – užjaučia mus dėl korupcijos, „Vašingtonui tarnaujančios prezidentės“ bei priklausymo „homoseksualų sąjungai“.

Užjaučia broliškai. Olga nesikiša į pokalbį, tik šypsodamasi apžiūrinėja mane. O trečiasis, neprisistatęs, vyras iš jos rankinuko jau traukia „Baltosios meškos“ alaus bambalį. „Na gerai, o tai ką jūs manote – ar Ukrainoje kovoja rusų kariai?“ – po sotaus gurkšnio alaus, politinę temą tęsia Vitalikas. Yra du klausimai, kurių dažnai sulaukdavau iš pašnekovų, norinčių suprasti, kurioje gi barikadų pusėje aš ir mano šalis yra.

Pirmasis – ar yra rusų karių Ukrainoje. Antrasis – kas numušė Malaizijos boingą Donbase. Tyliai linksiu galva, taip nuvildamas kompaniją, jog negaliu būti priskirtas prie naši barikadų pusės. Po lavinos klausimų ir aiškinimų apie tai, kaip rusų kariai, jei būtų Ukrainoje, nušluotų visą šalį akimirksniu, atkertu, kad pats buvau ten ir mačiau daugybę rusų technikos bei kalbėjau su rusų kariais.

„Ty nikruti zdes kardana, ponial?“ (liet. – Tu nevadovauk čia, supratai), – su šypsena pagrasina Vitalikas ir taip pokalbis apie politiką baigiasi. Krizės nejaučia Vitalikas išskiria du jo gyvenime svarbiausius momentus – prieš dešimt metų patirtą stuburo traumą ir tai, kad jo virtuvėje filmavo minėtą kino juostą „Rojaus debesys“.

„Net mano babūnę gali filme išvysti. Tuomet ji dar gyva buvo. Žmonės kalba, kad vėl kažką filmuos. Šįkart ir aš patekt į kadrą turiu“, – betvarkydamas krentančius ramentus, samprotauja Vitalikas. Jaučiu, kad lyg ir norėtų pratęsti pokalbį gyvenimo pasididžiavime – savo virtuvėje, tačiau pasiteisina, jog ten dabar netvarka.

Šis kiemas – lyg laiko kišenė. Dalindamiesi prisiminimais, pašnekovai nekonkretizuoja datų ir dažnai nesupranti, ar kalbama apie vakar dieną, ar apie senus sovietų laikus.

Supranti tik tai, kad laikas esmės nekeičia. Paklausti, kaip gi jie gyvena šiandien, Vitalikas antrina kino personažo Fedios žodžiams: „Gyvename stabiliai. Pas mus niekas nesikeičia. Nejaučiame jokių krizių – kaip gyvenome nuo pašalpos iki pašalpos, taip ir gyvename“.

Jo mintį papildo šalia sėdintis kompanionas su odine kepure: „Seniau buvo kiek geriau – jei mokėjai vogti, galėjai puikiai gyventi. Tuomet visi vogėm iš fabrikų, sandėlių. Tokios buvo gyvenimo taisyklės, supranti?“.
Tema pasisuka apie alkoholį. Pasidalinu savo nuostaba, jog nepamačiau čia tiek alkoholio pakirstų rusų, kiek tikėjausi.

Mano įžvalgą pertraukia garsus trijulės juokas: „Ateik čia vėlai vakare. Pamatysi daugybę krituolių pakampėse“.

Mergina su tatuiruotėmis: visi svajoja iš čia išvažiuoti  (601)

daugiau nuotraukų

Karelijos miestelyje Medvežjegorske tebestovi „Stalino viešbutis“, statytas didžiojo vado atvykimui. Stalinas čia taip ir neapsilankė, o pastatas nyksta akyse.

Mieste, iš kurio visi svajoja kuo greičiau pabėgti, lieka tenkintis populiariausiu deriniu – koldūnų lėkšte ir 50 g degtinės. Apie tai – naujoje DELFI fotožurnalisto Artūro Morozovo reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ dalyje.

Prie „Stalino viešbučio“, ant prekystalio, merdėdama žiopčioja lydeka. Šalia jos stovintis vyrų būrys tenkinasi praeivių dėmesiu. Su puslitriu stipriojo gėrimo švenčia sėkmingą žvejybą. Tik pastebėję kieno nors nuostabą žvelgiant į didžiulę žuvį, iškart suskuba pasigirti: „Sveria daugiau nei 8 kilogramus“.

Nesunku nuspėti, kuris iš jų šią žuvį pagavo ir atnešė į nedidelį improvizuotą turgelį. Saulės kamuojama lydeka, dabar jau išdžiuvusiais žvynais, neužmušta – kankinantis žiopčiojimas klientams įrodo, kad ji – „itin šviežia“.

Čia nieko nevyksta. Slankiojame kiemais, einame prie ežero. Visi svajoja iš čia išvažiuoti, nes čia nėra darbo.

Tai trumpas kasdienybės etiudas iš centrinės Karelijos miestelio Medvežjegorsko aikštės. Čia esantis didžiulis pastatas vadinamas „Stalino viešbučiu“. Mat statant netoliese esantį Belamoro kanalą, čia turėjo apsilankyti „didysis lyderis“. Stalinas čia taip ir neapsilankė, o erozija jau baigia nurengti pompastiško statinio fasadą. Krentantis tinkas dūžta į grindinį.

Šiandien čia įsikūręs turgus bei miesto muziejus, apie kurį jau rašė mano kelionės partneris Vladas. Medvežjagorsko vardas sufleruoja, kad čia turėtų būti kalnas ir bent jau viena kita meška. Paklausti apie meškas, vietiniai juokiasi ir siūlo jų paieškoti taigoje, kiek šiauriau nuo čia.

O kalnas iš tikrųjų yra. Ir ne vienas – aplink miestelį esančiose kalvose Antrojo pasaulinio karo metu suomių kariuomenė įrengė karinius įtvirtinimus. Tai sumani fortifikacijų sistema, turinti požeminius sujungimus su gerai apgalvotomis pabūklų pozicijomis bei neišsiskirianti iš kraštovaizdžio.

Gyvenimas parengtyje

Karhumagi – taip šio Lokių kalno miestelio pavadinimas skamba karelų kalba. Jis įkurtas Onegos ežero pakrantėje, prie Murmansko geležinkelio linijos. Kadaise aptarnavęs Belamoro kanalą, taip pat turėjęs medienos apdirbimo fabriką, šiandien gyvena prisiminimais, gyventojų skaičius sparčiai mažėja. Dzeržinskio gatvėje, keturių aukštų name, įsikūręs bene vienintelis Medvežjegorsko viešbutis – „Onega“.

Nuo gatvės matomoje reklamoje nufotografuoti du odiniai foteliai ir vazoninė gėlė. Du odiniai foteliai iš tiesų yra kuklaus viešbučio vestibiulyje. Viešbutis – valstybinis, todėl jo administratorė pirmus tris sakinius pasako nepakėlusi akių į du galimus klientus. Ant pagrindinės fojė sienos bei kiekviename aukšte kabo informaciniai plakatai, įspėjantys dėl galimų terorizmo grėsmių. Praleidžiu geras dešimt minučių analizuodamas, kaip atpažinti galimus teroristus, jų padėtus tiksinčius paketus ir veiksmų eigą ištikus grėsmei. Viešbučio kambarys kainuoja 53 EUR.

Populiariausias derinys – koldūnai ir degtinė

Kaip bebūtų, keletą vietinių lokių mums pavyko rasti bare, pavadinimu „Baras“. Koldūnų lėkštė ir 50 g degtinės. Tai vieno iš dviejų 12 tūkst. gyventojų turinčio Medvežjegorsko užeigų klasika. Tai populiariausias derinys tiek per „biznis lančą“ (lietuviškai - verslo pietūs), tiek po darbo.

Įėjus į centrinėje aikštėje esantį barą, pasitinka Karelijos kavinių leitmotyvas – fototapetas su gamtos vaizdu. Prie vieno staliuko – trijulė uniformuotų vyrų su bokalais alaus, it lokiai palinkę prie medaus, vis garsiai išriaumoja ir vieną kitą keiksmažodį.

Šalia pieno kokteilius geria dvi mažos mergaitės. Mums bepietaujant, klientai keičiasi: vieni jų aptaria reikalus prie kavos, kiti pietums paprašo populiariosios kombinacijos. Už baro dirba jauna mergina. Ji dėmesį atkreipia savo itin kultūringu bendravimu, patiekalų bei gėrimų išmanymu. Gilyn į Rusiją. Mergina su tatuiruotėmis: visi svajoja iš čia išvažiuoti

Ant merginos rankų – dvi meniškos tatuiruotės. Viena jų subtiliai vaizduoja gėlę našlaitę. Ant kitos rankos – užrašas anglų kalba. Merginos krūtinę puošia dar viena matoma tatuiruotė – laumžirgis. Čia augusi ir mokyklą baigusi Marina svajoja išvažiuoti į Sankt Peterburgą. Ten ir pasidarė šias tatuiruotes.

Paklausta, kaip jaunimas gyvena Medvežjegorske, ką čia veikia, apie ką svajoja, Marina susimąsto ir sutrikusi gūžteli pečiais. „Čia nieko nevyksta. Slankiojame kiemais, einame prie ežero. Visi svajoja iš čia išvažiuoti, nes čia nėra darbo“, – pasakoja barmenė. Ką reiškia šiame gūdžiame miestelyje išsiskirti savo išvaizda?

Paklausta, kaip klientai reaguoja į jos meniškas tatuiruotes, barmenė pripažįsta, jog tatuiruočių kaina yra ne užmokestis, sumokėtas tatuiruočių meistrui Sankt Peterburge, o gyvenimas su jomis Medvežjegorske. „Varyk ****** atgal į kalėjimą“, – kitą dieną, nepatenkina nepakankamai pašildytu patiekalu, Marinai rikteli viena klientė.

Tatuiruotės čia asocijuojasi su kalėjimu. O išvaizda, išskirianti tave iš pilkosios masės, dažniausiai sulaukia pašaipų.

Besiblaivanti šalis (859)

daugiau nuotraukų

Nors jau kurį laiką Rusijos valdžia deklaruoja kovą su alkoholizmu, sklidina degtinės graniona stiklinė tapusi neformaliu šalies herbu.

Kaip Rusija bando blaivytis, DELFI fotožurnalistas Artūras Morozovas pasakoja šioje reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ dalyje.

Ir štai aš, gerokai išgėręs, minu dviračiu į vieną iš tų Rusijos vaiduoklių kaimų, pavadintu tiesiog geležinkelio kilometrų skaičiumi, kažkur šalia Belomoro kanalo.

Gali pasirodyti, jog apleistame kaimelyje nėra nieko, tik sukrypę mediniai namai, vienos kitos gyvenamos „dačios“ bei atoslūgio paliktas platus dumblėtas kranto ruožas. Tačiau buvusiame žvejų kaimelyje yra mano kelionės tikslas – parduotuvė, į kurią aš ir minu.

„Duok piniginę ir fotoaparatą“, – tik ką išėjus iš pirties, užmaukšlinęs man kailinę kepurę, į kelionę išleidžia tos dienos pašnekovas Aleksandras. Karelas išima iš mano piniginės 180 rublių – tiek, kiek kainuoja butelis degtinės, paduoda man juos, o sau pasilieka pačią piniginę ir fotoaparatą. Įduoda į rankas dviratį, paaiškina, kaip rasti kaimą ir ką daryti, jei pradės kabinėtis vietiniai.

Grįžtu su šypsena ir su jau trečiu tą vakarą puslitriu degtinės. Mano misija ir būklė nieko nenustebino, o aš, mindamas painius pedalus, pažvelgiau į Rusijos periferijų kasdienybę belamorskiečio akimis.

Trys kilometrai svaigaus mynimo dulkinu akmenuotu vieškeliu palei pamiškes ir Baltosios jūros pakrantę – ir aš stoviu prie dviaukščio namo, kurio pirmame aukšte įsikūręs vienintelis kelių kilometrų spinduliu esantis „selmagas“ (rus. сельский магазин – kaimo parduotuvėlė).

Parduotuvėlė – kaimelio epicentras. Prie jos žaidžia keletas vaikų, viduje aktualijas aptarinėja trys vietiniai. Medinės grindys, pustuštės produktų lentynos ir iš vaikystės menamas produktų šaldytuvas-prekystalis.

Įtariai mane nužvelgę, paduoda butelį, o už likusius pinigus dar paprašau ir visų parduotuvėje esančių daržovių – dviejų agurkų ir pomidoro.

Grįžtu su šypsena ir su jau trečiu tą vakarą puslitriu degtinės. Mano misija ir būklė nieko nenustebino, o aš, mindamas painius pedalus, pažvelgiau į Rusijos periferijų kasdienybę belamorskiečio akimis.

Kaip traukinyje medžioja geriančius

Dauguma naktinio traukinio Archangelskas–Vologda keleivių jau įmigę. Dundėjimo garsą papildo knarkimas, kažkieno garsūs šnabždesiai telefonu, gretimoje vagono sekcijoje susėdusių vyrų kalbos.

Netrukus pabundu nuo šalia vykstančio ginčo: „Man atrodo, jūs tiesiog susiradote auką ir dabar ieškote priekabių. Mano dukra dirba juriste policijoje, aš tuoj jai paskambinsiu. Pareigūne, pasakykite savo pavardę. Na koks čia alkoholis? Alaus butelis – tai jau gėrimas? Aš esu žydas”.

Taip, šiam mano miegamojo vagono kaimynui nepasisekė: išnaudojęs visus savo kozirius, miegoti jis nuėjo ne tik lengvai apgirtęs, bet ir su administraciniu teisės pažeidimo protokolu.

Nors keliauninkas primygtinai siūlė policininkui baudą sumokėti vietoje, tačiau vagono smalsuolių akys, o gal ir pareigūnų moralė, to padaryti neleido.

Rusija, paskelbusi karą alkoholizmui, šį neatsiejamą šalies geležinkelių atributą taip pat nusprendė kontroliuoti – traukiniuose draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, o kaip šio įstatymo laikomasi, prižiūri transporto policija.

Tuo metu pareigūnai sugrįžo į ryškiai žalios spalvos traukinio restoraną 8-ajame vagone, kur prisėdo prie vieno laisvų staliukų ir tęsė žaidimus išmaniaisiais telefonais. Po pusvalandžio tereikėjo pereiti dar du vagonus, ir naujas baudos lapelis vėl buvo išrašytas. Šį kartą jaunai šeimai, kuri naktinę kelionę blaškė stipresniu gėrimu iš „fleškutės“.

Taip iš Rusijos traukinių traukiasi vienas jo atributų – alkoholio kvapas, įgirtusios diskusijos ir ginčai bei, pabaigus stiklinį butelį taip vadinamo konjako, spontaniškos meilės aimanos.

Tačiau liks dar keli neatsiejami reiškiniai – prakaito kvapas, knarkimas, ankšti viršutiniai gultai, saldi arbata stiklinėje metaliniame dėkle ir, be abejo, užpilama makaronų sriuba.

Rusija ir degtinė

Nuo to laiko, kai žymus Rusijos chemikas Dmitrijus Mendelejevas apsigynė savo mokslinį darbą „Apie spirito ir vandens sujungimą“, praėjo pusantro šimto metų. Būtent ši data minima kaip rusiškos degtinės gimtadienis.

O gimtadienius, žinia, reikia švęsti. Taip su degtine švenčianti Rusija tapo neatsiejamu gastronominiu tandemu, gyvenimo būdu, aksesuaru bei visos šalies prekės ženklu.

Ir nors jau kurį laiką valdžia deklaruoja savo kovą su alkoholizmu, sklidina degtinės graniona stiklinė tapo neformaliu šalies herbu. Šio simbolio visai nesibodi ir kelionėje sutikti rusai.

Tik atvykus į Sankt Peterburgą, pagrindinėje miesto Rūmų aikštėje šaržus piešiantis dailininkas demonstruoja ir sėkmingai Rusijoje pritapusio, Rusijos Federacijos pilietybę įgijusio prancūzų aktoriaus Žeraro Depardjė patinusį portretą su granionos stikline rankoje.

Tačiau įsitikinusius, jog vos tik kirtus Rusijos sieną galima išvysti minias svirduliuojančių vyrų su puslitriu degtinės rankoje, turėčiau nuvilti. Turiu pripažinti, jog ši mūsų piešiama stereotipizuota egzotika čia ne tokia ir dažna. Per dvi savaites kelionės Rusijos Šiaure, nesutikau išskirtinai daug svirduliuojančių šio didžiojo mito herojų.

Apie šiuolaikinės Rusijos pamatą  (887)

daugiau nuotraukų

Rusijos Archangelsko srityje, kuri buvo viena masiškiausių stalininių represijų vietų, pamažu atsisakoma Stalino portretų. Viršų ima Georgijaus juostos – kritikuoti ją, vadinasi, kritikuoti ir savo šalį, ir senelio bei tėčio pergales. Georgijaus juosta – šiuolaikinės Rusijos pamatas.

DELFI fotožurnalistas Artūras Morozovas cikle „Gilyn į Rusiją“ dalijasi įspūdžiais iš Pergalės dienos minėjimo Archangelske. 

„Žukovui – pergalė! Hitler – Kaput!” Tokia antrašte Gegužės 9-ąją Archangelsko gyventojus su 70-osiomis Pergalės dienos metinėmis sveikina pagrindinis miesto laikraštis.

Visas laikraščio numeris skirtas karo veteranų pasakojimams, vietos politikų sveikinimams bei televizijos programai, kurioje, kaip ir visą savaitę, vyrauja karinės tematikos filmai bei laidos,  šlovinančios tiek Raudonąją armiją, tiek šiandienę Rusiją.

Pergalės prieš fašistinę Vokietiją dienos minėjimas prasidėjo miesto politikų bei veteranų sveikinimais, amžinosios ugnies įžiebimu Šiaurės Dvinos upės pakrantėje, Archangelsko centre.

Pergalės maršo eisenoje žuvusių Archangelsko Raudonosios armijos karių nuotraukas nešė įvairių karinių dalinių atstovai, sukarintų mokyklų auklėtiniai, karo medikai ir daugybė miestiečių.

Dar gyvi karo veteranai sulaukė išskirtinio dėmesio bei glėbių raudonų gvazdikų, parduodamų čia pat už 35 rublius (0,6 EUR).

Viršų ima Georgijaus juostos – kritikuoti ją, vadinasi, kritikuoti ir savo šalį, ir senelio bei tėčio pergales. Georgijaus juosta – šiuolaikinės Rusijos pamatas.

Gyvenimu patenkinta: Rusija atsigauna

Šventinio minėjimo metu Lenino aikštėje veikiančiose prekybos palapinėse buvo galima įsigyti įvairių suvenyrų, užkandžių ar saldumynų. Miestiečiai buvo vaišinami kareiviška koše. Alkoholį pardavinėti buvo uždrausta.

„Esu laiminga šiandienine šalimi. Šiandien aš galiu pasakyti – gyvenu gerai. Tikrai geriau nei prieš 25 metus. Rusija atsigauna. Aš kasmet ateinu į Pergalės dienos minėjimą, nes ši diena man šventa”, – teigia šalia Vladimiro Iljičiaus Lenino paminklo sėdinti ir paradą stebinti Archangelsko gyventoja pensininkė Natalija.

Natalijai, rodos, pritaria ir daugybė Arhangelsko gyventojų, mojuojančių Rusijos vėliavėlėmis ir dėvinčių marškinėlius su Rusijos Federacijos simbolika bei Vladimiro Putino atvaizdu.

Atsisakoma Stalino portretų

Tačiau šis Šiaurės Rusijos miestas kiek skiriasi nuo likusios šalies. „Vieningoji Rusija“ – pagrindinė šiandienos šalies politinė partija, palaikanti Vladimiro Putino režimą, aukštu reitingu čia negali pasigirti. Kitas aspektas – Archangelsko sritis buvo viena masiškiausių stalininių represijų vieta.

„Esu miškininkas. Prižiūriu didžiules teritorijas šiame regione. Neįsivaizduojate, kiek čia yra masinių kapaviečių. Gali skambėti kaip iš siaubo filmo, tačiau žmonių kaulų miške randu labai daug. Kažkur šiose kapavietėse yra palaidotas ir nužudytas mano senelis. Vien dėl to į Pergalės dieną žiūriu dviprasmiškai“, – sako mieste sutiktas Konstantinas.

Anot jo, Rusijoje po truputi pradedama kalbėti apie stalininius nusikaltimus, ypač šiame regione, kur žmonės savo akimis viską matė, o daugelis jų ir patyrė.

Galbūt todėl Pergalės dienos minėjime Archangelske per oficialią eiseną Stalino portretų nebuvo.

„Pastebėjau, kad J. Stalino portretų šiemet nėra. Nežinau, kodėl. Galbūt dėl to, jog šiuose kraštuose buvo daug stalinizmo aukų. Kaip bebūtų, mano namuose, virtuvėje jo portretas visuomet kabo”, –  savo pastebėjimu dalijasi Natalija.

Vis dėlto po eisenos savarankiškai pražygiavę komunizmo šalininkai išskleidė sovietų lyderį šlovinantį plakatą.

Šalis, sutelpanti juostelėje

Oranžinės ir juodos spalvų derinys – dažniausiai pasikartojantis motyvas šioje kelionėje. Juostele pasidabinę kalbas sako ir šalies vadovai, ir Rytų Ukrainos separatistai. Ja ženklinami veteranų kapai, taip pat ir akcijinės prekės parduotuvėje. Užsisakius puodelį kavos, su grąža gauni ir juostelę.  Ja pasidabinę ir traukinio palydovai, policininkai, kiemsargiai, sėkmingi verslininkai bei benamiai.

Į ją sutelpa viskas – ypatingas Rusijos kelias, dešimtis milijonų sovietų aukų nusinešusi pergalė, besitęsianti senelio, tėčio ir dabar – tavo pergalė, pasipriešinimas grėsmėms. 

Georgijaus juosta buvo naudota kaip Šlovės ordino ir medalio „Už pergalę prieš Vokietiją“ atributas. Tačiau šiandien jos reikšmė sugadinta negrįžtamai: taip, kaip fašistinis nacių rėžimas sugadino pagonišką saulės ženklą. Tam tikrame kontekste šie simboliai žeidžia.

Kelionės metu kalbėdamasis su rusais apie juostelės simboliką suprantu, kad tai jų tapatybės ženklas, šiuolaikinės Rusijos pamatas.

Todėl kritikuodami separatistinius veiksmus Ukrainoje, kritikuoji ir juostelę. Vadinasi, ir savo šalį, senelio ir tėčio pergales. 

Abejoji juostelės sakralumu – abejoji savimi. 

Pergalės dienos minėjime Archangelske tarp daugybės vėliavų buvo galima pastebėti ir plevėsuojančią separatistinės Donecko Liaudies respublikos vėliavą, prie kurios mielai fotografavosi kai kurie šventės dalyviai

Ksenija Nikolajevna sudėlioja taškus ant „i“ (422)

daugiau nuotraukų

„Anksčiau viskas buvo paprasčiau – visi gyvenome skurdžiai, užtat vienodai“. Taip, Vologdos priemiesčio kapinėse tvarkydama ne pirmą kartą išvogtus tėvų kapus, samprotauja Ksenija Nikolajevna.

Šiais laikais kainuoja net krikštynos cerkvėje: moteris pasigiria iš kreditų gyvenantiems anūkams padovanojusi po 500 rublių (7,5 EUR), kad šie galėtų pakrikštyti savus vaikus.

Kelias į Vologdą: gal klijų?

Sėdu į traukinį ir pirmą kartą leidžiuosi Pietų kryptimi. Tai – paskutinio mano užrašų knygelės įrašo, kurį pradėjau rašyti traukinyje į Vologdą, pradžia.

Šis miestas, pro kurį driekiasi maršrutas namo, patraukia, nes 1565 m. pirmojo Rusijos caro Ivano Rūsčiojo pritarimu Vologda paskelbiama opričninos sostine ir joje pastatytas Kremlius.

Kremlius – pilies mūrais, sienomis apjuosta miesto dalis, kurioje yra katedra, valdovo rūmai ir kiti administraciniai ir religiniai pastatai.

Niolikta kelionės valanda, už lango – nebestebinantys pamirštų kaimų ir kvapą gniaužiančios gamtos peizažai. Traukinys vis sustoja nežinomuose miesteliuose, kurių pavadinimą pamiršti vos tik perskaitęs. Nėra prasmės juos atsiminti.

Kuomet traukinys stovi ilgėliau, žmonės išlipa nusipirkti alaus ar ledų, padedančių atsigauti nuo vagono tvankos. Stotelėse vis įlipa prekeivių, siūlančių pirkti įvairiausius buities dalykus ar to, kas gali padėti sutrumpinti kelionę.

„Klijai! Klijai! Labai geri – klijuoja gumą, medį, metalą! Superklijai. Taip pat piltuvėliai – leikos – laikydamas didelį celofaninį maišą, siūlo žilagalvis senolis. „Dėklai dokumentams! Saugokite savo pasą, pažymėjimą, vairavimo teises, veterano liudijimą – pirkite įdėklą“, – vagone šaukia moteris.

Kaip gi pas jus žmonės gyvena? Ar geriau negu čia? Kainos auga nežmonišku greičiu, atlyginimai atsilieka smarkiai. Šitame kaimelyje per mėnesį žmonės uždirba gal 10-12 tūkst. rublių (150-180 EUR). Kaip išgyventi su tokia suma?

Tačiau populiariausia traukiniuose pardavinėti spaudą, kurią greit išgraibsto ilgos kelionės išvarginti keleiviai.

„Gerbiami keleiviai, atsiprašau už sutrukdymą, tačiau prašyčiau jūsų dėmesio. Kad kelionė neprailgtų, siūlau jums šiuos skaitinius: mėgstantiems gėles, tiek namines, tiek sodo ar lauko, gegužės mėnesio numeris „Mano nuostabusis sodas“ – tik 24 rubliai. Šiandien turiu ir tiems, kas neria – patarimų žurnalas neriantiems servetėles – 30 rublių. Kulinarams – receptų žurnalas „Mėgstu gaminti“, 15 rublių. Įvairūs patarimai – „Šimtas vertingų patarimų“ ar „Patarimai jaunoms panelėms“ – tik 15 rublių. Dėkui ir visus sveikinu su šventėmis“, – okupavusi traukinio keleivių dėmesį, atsisveikina vyresnio amžiaus prekeivė.

Dauguma čiumpa žurnalą apie mitus ir legendas – „XXI a. paslaptys“, kainuojantį 25 rublius (0,38 EUR).

Siūlo fotografuotis su J. Stalinu

Vologdos Kremliaus aikštėje esančio Sofijos soboro varpai skelbia aštuntą valandą ryto. Saulė nuožulniai nušviečia visą įspūdingą Kremliaus ansamblio fasadą. Žmonės eina į darbą, kiemsargiai šluoja grindinį, šalia esančio turgaus prekeiviai sintetiniais drabužiai rengia begalvius manekenus, moteris prie giros statinės plauna puslitrinius bokalus, o senovine mašina atvykęs vyriškis skleidžia vėliavą su Josifo Stalino portretu. Prie vėliavos, Kremliaus fone, jis fotografuoja turistus iš kitų Rusijos miestų.

Vologda – prekybinis, pramoninis miestas, žinomas dėl mašinų, automobilių, elektronikos, statybinių medžiagų ir kitų sričių gamybos pramonės.

Tačiau šis pasakojimas ne visai apie Vologdą. Pusryčiaudamas suprantu, jog diena, praleista miesto centre, gali būti nuobodi ir nuspėjama. Vologda išties turi gražų senamiestį, taisyklingai trinkelėmis išklotą aikštę, kur gali užeiti bent į dvi amerikietiškus mėsainius siūlančias kavines, suvalgyti tiramisu užsigeriant vidutiniška kapučino kava.

Todėl einu į autobusų stotelę ir klausiu, kaip nuvažiuoti į priemiestį Priluki, kurį ryte pravažiavau traukiniu.

Ekskursija po vienuolyną – tik po aukos rubliais

Įvažiuojant į Vologdą, už traukinio lango sušmėžavo didžiulis vienuolynas, kurio baltos gynybinės sienos išsiskiria iš aplinkos – žalių pievų, sukiužusių bakūžių ir prie upelio žvejojančio vyro vienatvės.

Priluki – tai kaimas (prieš dvidešimt metų prijungtas prie Vologdos) šalia pravoslavų Išganytojo Priluckio vyrų vienuolyno.

Pusvalandis autobusu nuo miesto centro ir, kartu su pomidorų daigus vežančiais sodininkais, išlipu stotelėje „Priluki“.

Šalia aukšta tvora apjuostos šventovės teka upė Vologda bei driekiasi į Archangelską vedantys geležinkelio bėgiai.

Neprižiūrima vienuolyno išorė neleidžia suprasti, ar jis veikiantis. Tačiau pagrindinius vartus surasti nesunku.

Čia gyvena dvi dešimtys pravoslavų vienuolių, o po pagrindines erdves leidžia pasivaikščioti ir turistams. Pasitikęs gidas pripažįsta, jog pavienių turistų į šį užkampį užsuka nedažnai ir, paprašęs simbolinės aukos, leidžia pasivaikščioti po teritoriją. Tik įspėja – fotografuoti galima tik gavus vienuolių leidimą, kuris, beje, irgi reikalaus rublinės aukos.

Vienuolyno teritorijoje – cerkvė, kapinės, vienuolių gyvenamieji pastatai bei tvarkingas sodas.

Pardavėja: ar pas jus geriau negu čia?

Prie pat Išganytojo Priluckio vienuolyno, privačiame name, įsikūrusi maisto prekių parduotuvė „Nikolaj“. Apie ateinantį klientą praneša virš durų kabantis varpelis, nuo kurio garso galvą pakelia sąsiuvinį pildanti pardavėja. Plačiai nusišypso.

Pirmiausia, žinoma, paklausiama, iš kur esu atvykęs.

„Lietuva?! Tai gi ji taip toli. Na, jūs šaunuolis, kad tokį kelia čia sukorėte“, – susižavėjimo neslepia jauna moteris.

„Kaip gi pas jus žmonės gyvena? Ar geriau negu čia?” – užduoda labiausiai ją dominantį klausimą bei prideda, jog Rusijoje dabar labai didelė krizė. Didesnė nei 2007-aisiais metais: „Kainos auga nežmonišku greičiu, atlyginimai atsilieka smarkiai. Šitame kaimelyje per mėnesį žmonės uždirba gal 10-12 tūkst. rublių (150-180 EUR). Kaip išgyventi su tokia suma?”.

Šalia parduotuvės įrengtas vienas iš keleto kaimelio rankinių vandens hidrantų, iš kurio vandenį semiasi vietiniai. Pilnus vandens bakus, įsidėję į karučius, vežasi namo.

Pieva šalia vienuolyno – Vologdos upės pakrantė – mėgstama vietos gyventojų poilsio vieta. Užsukant čia, sustojama prie alų į bambalius pilstančio baro ir, prie upės pastačius automobilį, traukiama sudedama šašlykinė. Kepamos mėsos kvapas maišosi ore kaip ir iš keleto mašinų sklindantis skirtingas muzikinis repertuaras.

Sutvarkė tėvų kapus – viską išnešiojo

Virš kaimelio stogų kyšo dar vienos cerkvės bokštas. Apleistą šventovę juosia senosios kapinės. Prie įėjimo ant vartelių kabo užrašas „Kapinės uždarytos“. Tačiau kai kurie kapai vis dar prižiūrimi.

„Sakiau savo broliui, kad kol gauname pensiją, sutvarkykime tėvų kapą. Sutvarkėme, o dabar visa neržaveika (nerūdijantis plienas) išnešiota. Netgi kapinėse nėra gėdos jausmo. Du kartus atstatinėjome su broliu kapo tvorelę. Viską išnešiojo. Iš kapinių“, – išvydusi mane, savo sielvartu dalijasi prie vieno kapo palinkusi senolė.

Čia palaidoti Ksenijos Nikolajevnos tėvai. Senolė juos retkarčiais aplanko, sutvarko kapą. Tačiau šįkart ir vėl pavogta metalinė tvorelė bei nedidelis staliukas.

Ksenija pasigiria užauginusi penkis vaikus, devynis anūkus ir šiandien džiaugiasi net penkiolika proanūkių: „Aš labai laiminga, kad išgyvenau iki to laiko, kai galiu matyti savo proanūkius bėgiojant. Aišku, anuomet auginti vaikus buvo pigiau. Dabar reikia visur mokėti“.

Pasak jos, šiandieninėje Rusijoje gyventi geriau nei seniau, nors ir ilgisi senų laikų: „Anksčiau viskas buvo paprasčiau – visi gyvenome skurdžiai, užtat vienodai“.

„Na, aišku, mes visi dirbome kolchoze ir tikrai nebadavome mirtinai: mūsų ūkis buvo turtingas, tačiau beveik visas derlius keliavo į frontą. O mums likdavo tai, kas likdavo. Aš dirbau nuo mažens. Ai, panaši kova ir dabar. Man anūkė sako – „Bobute, reikia gyventi, reikia suktis“. O aš klausiu jos, ką reiškia „suktis”? Aš vogti ar apgaudinėti žmonių nenoriu. Nenoriu gyventi kažkieno sąskaita“, – apie savo gyvenimą pasakoja prie kapo dirbanti senolė.

K. Nikolajevna pasigiria padovanojusi anūkams po penkis šimtus rublių (7,5 EUR), kad šie galėtų pakrikštyti savo vaikus. Tiek kainuoja krikštynos cerkvėje. „Suprantate, anūkai pasiėmę ir kreditų, tai padedu jiems išsimokėti. Taip paprastai gyvenant galiu sutaupyti. Aišku, žinote, bet aš mėgstu, kaip pasakyti, paprastą maistą – mėsos nevalgau, dešros neperku”, – Ksenija džiaugiasi, jog yra galimybė nueiti į nemokamus koncertus, parodas.

„Kaip manai, ar atstatys kada šią cerkvę?“ – žvelgdama į griuvėsiais tapusią šventovę, viltingai klausia senolė.