Dažniausiai ją galima sutikti besisukiojančią kulinarinėje studijoje „Čiop Čiop“, kurioje ji atsakinga už tūkstančius margaspalvio renginių verslo reikalų, taip pat ji rūpinasi dar ganėtinai neseniai duris atvėrusiu restoranu „Peri Peri“, rašo populiarų tinklaraštį „Der Vynas“ ir, kaip pati sako, yra „žemiška“ someljė, besistengianti, kad vyno kalbą suprastų kiekvienas.
„Aš esu visai kitokia someljė. Lietuvoje yra rimtų, solidžių someljė, bet manau, kad trūksta tarpinio žmogaus tarp paprasto vartotojo ir profesionalo. Todėl tiek mano blogas, tiek mano darbas yra visai kitokie.
Kitokios ir mano vedamos degustacijos – jos skirtos žmonėms, kurie nori minimaliai sužinoti skirtumus tarp putojančių vynų, palyginti baltuosius itališkus vynus, surasti vyno darną su maistu, galų gale – išmokti, kaip patiems parduotuvėje išsirinkti gėrimą. Visi žmonės nori elementarių žinių, bet kai kurie nedrįsta paklausti“, – kalba U. Mikelevičiūtė.
Moko gastronomijos pagrindų
Vynų žinovė akcentuoja, kad renkantis vyną visada reikia pagalvoti apie maistą, kurį valgysite kartu. Anot jos, neprašausite stengdamiesi derinti spalvas, tekstūrą ir pagrindinius skonius.
„Tarkim, jei rudenį verdate moliūgų sriubą, galvokite apie vyną, kuris irgi būtų panašus – šiek tiek tirštesnis, geltonesnis, sodresnis, pabrandintas arba senesnis. Pavyzdžiui, puikiai tiks „Chardonnay“ iš JAV – jis brandinamas ąžuolo statinėse ir yra sodresnis. Kitas pavyzdys – jei valgysite lengvą rausvų krevečių patiekalą, prie jų puikiai derės rožinis vynas“, – dėsto someljė.
U. Mikelevičiūtė atkreipia dėmesį ir į pačias vyno etiketes – jos ne veltui kuriamos taip, kad asocijuotųsi su kokia nors spalva, taigi tai taip pat gali tapti puikia užuomina derinant vyno ir maisto skonius. Galų gale, anot jos, reiktų išsigryninti patį skonį. Pavyzdžiui, jei patiekalas yra riebus, prie jo tinka rūgštesnis vynas, kuris „praskrostų riebalą“.
„Geriausia turėti keletą savo favoritų, po kelis kiekvienam sezonui. Tarkim, vasarai – „Sauvignon Blanc“, kuris kvepia sodu ar daržu, taip pat rožinis vynas. Rudeniop vynai sodrėja, prasideda raudonieji. Žiemą norisi dar sodresnių, juk pasikeičia ir mūsų valgomas maistas. O pavasarį jie vėl lengvėja“, – trumpai nupasakoja U. Mikelevičiūtė.
Daro klaidų iš nežinojimo
Nekreipiant dėmesio į gėrimo ir maisto skonių dermę, įspėja ji, galima pridaryti nedovanotinų klaidų. „Nesistebėkite, jei prie ant grotelių kepto didkepsnio ragaudami itališką „Pinot Grigio“ jums nei vynas, nei pats didkepsnis neatrodys skanūs. Galite nusivilti ir prie lengvų salotų gerdami sodrų raudonąjį vyną“, – pavyzdžius pateikia ji.
U. Mikelevičiūtė juokiasi paminėdama dar vieną dažnai pasitaikančią tautiečių klaidą – kai net neragavę žmonės sako nemėgstantys šampano.
„Sako: nemėgstu šampano, nes jis rūgštus. Taip sakydamas žmogus daro net ne vieną, o dvi klaidas. Tuomet man iš karto aišku, kad žmogus šampaną maišo su putojančiais vynais ir net nežino, kad būna net pernelyg saldžių šampanų.
Tokie žmonės dažniausiai būna ragavę tik kokio nors prasto šampanizuoto gėrimo, nuo kurio vėliau skaudėjo galvą. Tokie gėrimai išvis turėtų būti uždrausti, nes kenkia ne tik sveikatai, bet ir visai gastrokultūrai“, – nukerta ji.
Pasaulinės tendencijos gręžiasi į natūralumą
Aptardama ryškiausias pasaulines tendencijas U. Mikelevičiūtė pastebi, kad jau treti metai burbuliukai neišeina iš mados, jie vis dar derinami prie įvairiausių patiekalų. O kaip vieną naujausių krypčių ji išskiria kokteilių ir maisto derinimą.
„Kokteiliai – itin stipri tendencija. Bet jie jau kitokie, dabar patys barmenai gaminasi sirupus, naudoja šviežias sultis – ir ne tik vaisių, bet ir daržovių, taip pat ir pačias daržoves“, – atskleidžia pašnekovė.
Tiek gėrimuose, tiek maiste, anot jos, sparčiai mažėja cukraus arba jis keičiamas natūraliais pakaitalais. Net desertai tampa mažiau saldūs, gaminant juos taip pat naudojamos daržovės, gardinama druska.
„Maisto tendencijoms kaip niekada stiprią įtaką daro Izraelio, Palestinos virtuvės: humusai, falafeliai, bulguro kruopos, kuskusai ir pan. Jūrų gėrybės – nors visada mėgiamos, bet taip pat dar niekada nebuvo tokios madingos. Į restoranų meniu grįžta žuvis“, – vardija U. Mikelevičiūtė.
Ragauja gyvenimą
Pasisukus kalbai apie pasaulio virtuvių madas U. Mikelevičiūtė papasakoja pati neseniai grįžusi iš Izraelio ir iki šiol gyvenanti parsivežtais neišdildomais įspūdžiais.
„Iš tiesų, be maisto ir vyno, kelionės yra dar viena mano gyvenimo aistra. Esu keliautoja-ragautoja (juokiasi). Keliauju ten, kur noriu kažką paragauti, iš arti pažiūrėti, kokios populiarėjančios tendencijos. Ir kiekvieną kartą aš įsimyliu tos šalies, į kurią keliauju, virtuvę. Tuomet kurį laiką pati gaminu jos patiekalus, – aistringai kalba U. Mikelevičiūtė. – Dabar man – Izraelio etapas, aš tiesiog įsimylėjusi įvairius humusus, šakšukas.“
Kaip pati sako, jai maistas nėra tik maistas – tai vienas iš svarbiausių gyvenimo malonumų, todėl stebina žmonės, kuriems tai tėra tik šaltinis išgyventi.
„Aš stebiuosi, kiek daug žmonių nerūpi, ką jie valgo, arba valgo tik tam, kad tiesiog gautų energijos. Aš neturiu daug laiko, bet visada valgau gražiai. Man rūpi gyvenimo skonis, kaip atrodau, kur einu, ką veikiu – viskas. Net namie aš negaliu atrodyti bet kaip, valgyti bet ką“, – atvirauja ji.
U. Mikelevičiūtė neneigia, kad dažnai jai pačiai netenka rūpintis, ką pavalgyti – kone kasdien tenka ragauti skirtingų šefų, su kuriais dirba, maistą. Tai neišvengiamai formuoja ir jos skonį. Vis dėlto tam skirti dėmesio, anot jos, turėtų kiekvienas save gerbiantis žmogus.
„Tarkim, man būtini pusryčiai. Aš galiu atsikelti kad ir antrą nakties, jei laukia koks skrydis, – net ir tuomet suvalgysiu pusryčius, visada jiems skirsiu laiko. Bet jo daug ir nereikia. Kol užverda vanduo, palauki, kol kava bus tinkama gerti, per tą laiką išsiverdi kiaušinį ar pasigamini skanias salotas su mocarela. O prie pusryčių dar gali pagalvoti apie dieną, ką nors paskaityti“, – šypsosi U. Mikelevičiūtė.
