Pradėkime nuo motyvacijos. Bene dažniausias argumentas žmonėms keisti mitybą būna sveikatos problemos. Tuomet veikiame, nes: 1) liepė daktaras, 2) bijome, kad bus blogiau 3), patys jaučiame, kad po pokyčių geriau jaučiamės. Trečiasis variantas yra pats geriausias motyvas, nes žmogus aktyviai dalyvauja sveikime, o ne tik paklūsta nurodymams. Tačiau prie jo prieiti neretam pasiseka tik išnaudojus du pirmus. Tai atima daug sveikatai brangaus laiko.
Baimė veikia ir kaip pagrindinis motyvas tvarkant mitybą profilaktiškai. Tai labai populiarus argumentas, kaip ir jo antroji pusė – draudimai. Nevalgyk pyragėlių, susirgsi diabetu, nutuksi ir tapsi nepatraukli. Negerk tiek saldžių gėrimų, sugadinsi dantis. Nevalgyk tiek mėsos, turėsi problemų su širdim. Nevartok perdirbtų produktų su skonio stiprikliais ir dažikliais, nes dar prasidės alergija ir t.t. Tie įspėjimai yra tiesa, jie pagrįsti moksliškai ir patvirtinti ne vienos kartos ir kultūros. Tačiau svarbu ne tik žinutės turinys, bet ir motyvas.
Pasitelkę baimę ir draudimus galime greitai pasiekti konkrečių rezultatų. Bet ar jie bus ilgalaikiai? Nebus. Seniai žinomas reiškinys – radikalaus maisto ribojimo dietos neduoda rezultato. Tuo metu svoris krinta, po to atsistato. Nes mes draudžiame sau tai, ko norime. Dar mažiau naudos, kai draudžia mums kiti. Nes norėsime tik stipriau, ieškosime kaip apeiti draudimą, nuolat su savimi kovosime ir kelsime vidines įtampas. Vienus sveikatos rodiklius pagerinsime, kitus pabloginsime.
Sakysite, o tai kaip kitaip? Juk norisi saldžiai, riebiai, patogiai, įprastai. O nesveika.
Norisi. Bet mūsų skonis nėra įkaltas akmenyje. Tiesą pasakius, jis yra labai paslankus. Skonis nėra toks nepajudinamas mūsų asmenybės atributas, kaip mes kartais mėgstame jį pateikti. Pavyzdžiui,
„aš nevalgau košių“, „negaliu pakęsti daržovių“, „nesijaučiu pavalgęs, kol nepavalgau mėsos“, „negaliu gyventi be padažo x, prieskonių y ir kavos z“.
Mes visi kuo puikiausiai galime gyventi be daugelio dalykų. Ir ne iš bėdos ar askezės, o tada, kad nutariame, kad be to galime ir tuo įtikiname savo organizmą.
Nereikėtų užmiršti fakto, kad mūsų kūnas dažnai nori kitko, nei nori mūsų protas. Protas nori to, kas jo vertinimu yra malonu – pavyzdžiui, deserto. Prisiminkime, dauguma desertų nėra malonūs mūsų kūnui: kepenims, kasai, dantims, žarnynui, odai ir pan. Dar labiau šioje kategorijoje pasižymi greitas maistas – skrudintos bulvytės, hotdogai, saldūs batonėliai, kokteiliai ir pan. Kūnui tai labai ne į naudą – ir mes tai puikiai žinome! Bet jų labai norisi protui. Taigi turime reikalų su savo norų supratimu. Nes juk būti sveikiems, žvaliems ir gražiems mums norisi ne ką mažiau. Ir, svarbiausia, su savo norais turime skaitytis, nes jie labiausiai mūsų elgesį reguliuojanti jėga.
Šiuolaikinis žmogus pratęs skriausti savo organizmą vykdydamas proto norų programą: einu į vakarėlį, nors kūnas nori poilsio; naršau internete, nors kūnui verkiant reikia pajudėti; puolu į sporto varžybas, nors organizmui ir taip streso pakanka.
Todėl vertėtų balansą šiek tiek paslinkti kūno naudai. Tam labai padeda fizinė veikla. Po gero pasivaikščiojimo, pažaidimo su vaikais, treniruotės ar šokio kūnas daug ryškiau formuluoja savo norus ir mes jį išgirstame. Pavyzdžiui, išgeriame daug vandens, nusiprausiame po dušu, tada suvalgome vaisių ar daržovių. Jei atidžiai į save įsiklausome, nesunkiai galime užfiksuoti įprastą proto pasiūlymą – o gal picos, mėsainį, saldųjį gėrimą, kaip visada? Bet organizmas aktyviai to neprašo.
Galėtumėm ir pasinaudoti tokia pauze norų grandinėje ir nepadaryti kaip visada. Pavyzdžiui, neužgerti pietų buteliu saldinto gėrimo, nepakartoti porcijos kepsnio, o įsidėti papildomai žalių daržovių, suvalgyti ne visą, o pusę deserto ar apskritai be jo apsieiti. Ne dėl to, kad negalima, nemadinga, draudžiu sau ar bijau priaugti svorio (pakelti cukrų, cholesterolį ir pan.), o dėl to, kad iš tikrųjų ir nenoriu.
Kaip minėjau, tokį jausmą galime pagauti tuomet, kai pabūname daugiau gryname ore, pajudame ir bendrai duodame kūnui daugiau pasireikšti. Bet yra ir kitų būdų.
Pavyzdžiui, atsipratinti nuo kažko palaipsniui. Ypač gerai veikia cukraus atveju. Jei pabūname atsisakę cukraus ir saldumynų su pridėtuoju cukrumi (medumi, sirupais ir pan.) kurį laiką, po to natūraliai saldumą jaučiame labiau ir mažiau bereikia ką nors saldinti. Ribojimo laikas gali būti savaitė, dvi ar trys. Tuo metu sau nedraudžiame smaguriauti, kai to labai labai norisi, bet atsisakome cukraus ir saldumynų normalioje savo dietoje. Ir nėra sunku – juk galime pakeisti saldintą jogurtą nesaldintu, saldų šokoladą juodu su mažai cukraus (ar grynomis kakavos pupelėmis), ant košės barstyti linų sėmenis, razinas ir pan. Bet didžiausia nauda yra po to, nes saldumo poreikis yra sumažėjęs. Tuomet nebėra prasmės jo drausti – vis viena nebesinori. O jei yra proga ar naminis pyragas – kodėl gi ne?
Grįžkime prie sveikesnės mitybos motyvų. Kai tai nėra prievolė ir baimė, lieka tik mūsų pačių sprendimas. Jei manome, kad mūsų suvartojamas cukraus kiekis nekenkia nei sveikatai, nei grožiui, tai nieko su tuo cukrumi ir nedarome. Bet jei patys suprantame, kad kenkia valgymo skuba ar skurdus racionas, tai jį ir koreguojame.
Svarbiausia neįsivažiuoti su draudimo, baudimo ir pasipriešinimo jiems motyvais, kurie kelia daug negatyvių emocijų ir įtampos. Nuo pastarųjų dalykų sergame ne mažiau nei nuo prastos mitybos. Kai gali norėti arba nenorėti, visi pokyčiai daromi lengvai, kaip eilinė gyvenimo smulkmena.
