Ko reikia siekiant laimėti Euroviziją? Žinoma, geros dainos. Atlikėjo. Gero vaizdo scenoje. Bet galbūt šansus būti pastebėtiems padidintų teisingai sudėliota rinkodaros strategija?

Blogiausias variantas – kopijuoti kitus

Šiuo metu Švedijoje kartu su Donatu Montvydu esantis jo vadybininkas Martynas Tyla pripažįsta, kad rinkodara Eurovizijoje – neatsiejama darbo dalis, lemianti bent trečdalį sėkmės. Nori nenori, tenka galvoti, kaip padaryti, kad daina suktųsi eteryje, kad ją grotų radijo stotys. Taip pat be pačios dainos labai didelę dalį lemia ir vaizdas, kokį žiūrovai mato scenoje. Bet ar tai, ką mato ir girdi televizijos žiūrovai, jiems patiks, prognozuoti vargiai įmanoma.

„Galbūt specialiai ir nesistengiama atspėti, ko reikia auditorijai, bet šalyse, kuriose vyksta atrankos, kartais taip natūraliai gaunasi. Jei pernai Euroviziją laimėjo vaikinas su video grafika, šiais metais tokių tikrai matysime ne vieną“, - spėja M. Tyla, pasakodamas, kad Lietuvos komanda sąmoningai nėjo šiuo keliu manydami, kad taip darys daug šalių.

Konteksto svarbą pabrėžia ir muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas. „Dauguma Eurovizijos dainų šiais metais skamba tarsi viena – sukeisk šalies vėliavas ir nesuprasi, jokio skirtumo“, - sako jis, prisimindamas, kad „LT United“ prieš dešimtmetį dėl to ir pavyko atkreipti publikos dėmesį, kad jie atrodė kitaip nei didžioji dauguma šalių.

Kita vertus, dirbtinas išskirtinumo ieškojimas taip pat nebūtinai suveiks. „Tie, kurie galvoja, kad specialiai išsiųsime kažką kitokio, labai dažnai apsigauna. Taip, Lordi išsiskyrė iš kitų ir tai jiems labai padėjo, bet Suomijoje natūraliai tokia muzika yra labai populiari. Tai ir buvo būtent tokia grupė, jie nepasidarė tokie Eurovizijai, - pastebi L. Lučiūnas.

Kad auksas nepaskęstų pelenuose

Saulius Urbonavičius-Samas juokiasi, kad viskas išties yra labai paprasta - kai turi auksinę dainą, nereikia nei rinkodaros. „Tiksliau, tada jos reikia labai nedaug, nes šiandieninėje visuomenėje ir informaciniame triukšme be normalios sklaidos, viešųjų ryšių gali ir auksas pelenuose paskęsti. Bet jei daina tikrai gera, rinkodaros reikia gerokai mažiau, ji gaunasi ne tokia dirbtina, skanesnė, tvarkingesnė“, - įsitikinęs Samas.

Būtent dėl nemalonaus dirbtinumo prieskonio, Samo nuomone, nereikėtų eiti tuo keliu, kai žiūrovus bandoma paveikti pasirodymus susiejant su socialinėmis temomis, ar išreiškiant pilietinę poziciją: „Ne kartą esame matę įvairius triukus, bandymus sukelti gailestį ar kitokias emocijas. Bet jei tai dirbtina, jei neturi tikrų raumenų ir tai patvirtinančios dainos, tai neveiks“.

Samo nuomone, Eurovizijoje neveikia nei bandymas įtikti visiems skoniams, nei ieškojimas nišos, kurią galima užimti ir susirinkti balsus. „Čia tas pats kaip užsirišus akis tire šaudyti į taikinius. Galėtume vaidinti gudrius, kad nuspėsime, kokia daina visiems labai patiks, bet taip nėra. Jei taip būtų, kasmet pasaulyje turėtume po kelis šimtus hitų, o turime tik kelis. Nėra tokio aparato ir tokio žmogaus pasaulyje, kuris nuspėtų šį reikalą. Tuo labiau Eurovizijoje, kur daina nėra vien tik daina. Daina dar turi ir surasti savo atlikėją, atlikėjas turi surasti dainą - tai ne taip paprasta. Be to, turi dar susiklostyti daug gerų aplinkybių aplink tą dainą ir atlikėją, kad tai būtų aktualu ir faina žmonėms. Tos aplinkybės yra nenuspėjamos, ir ačiū Dievui, dėl to mes turime įdomų gyvenimą“, - šypsosi Samas.

Dirbti kameroms ir žiniasklaidai

Kaip sako L. Lučiūnas, diskutuoti apie tai, kad daina ir atlikėjas turi būti patys geriausi net nereikia – tai turi būti savaime suprantama. Visgi, reikia atlikti ir namų darbus. „Labai daug priklauso nuo pačios atrankos pradžios, nuo to, kaip elgiasi atlikėjas. Į Euroviziją suvažiuoja tūkstančiai žurnalistų. Dalis jų iš, sakykime, tikros žiniasklaidos, bet taip pat labai daug įvairių tinklaraštininkų, didžiausių Eurovizijos fanų, kurie dalinasi savo nuomonėmis, rašo skirtingomis kalbomis, ir nors bendroje masėje tas skaičius neatrodo labai didelis, bet tie pasisakymai sklinda ir formuoja bendrą nuomonę“, - aiškina jis.

„Atlikėjai labai dažnai pamiršta, kad vos prasidėjus atrankai, reikia elgtis taip, tarsi jau laimėjai ir ten važiuoji. Nesvarbu, kuriame etape iškrisi. Jei tu šiemet kažką nusišnekėsi, tai atsilieps ir po trijų, penkerių, ar dar daugiau metų“, - pastebi L. Lučiūnas.

L. Lučiūno nuomone, labai netradicinių būdų, kaip pasitelkiant rinkodarą galima padidinti šansus laimėti Euroviziją, vargiai egzistuoja: „Galima vienaip ar kitaip mėginti atkreipti dėmesį, kad atlikėjo vardas būtų dar kartelį kur nors paminėtas. Tai šituo atveju, pavyzdžiui, Donato šukuosena yra geras žingsnis. Visų pirma Eurovizija yra televizijos laida - visi dirba tik tam, kad ji būtų graži, visi gerai atrodytų, nes visi aptarinėja vaizdą“.

Muzikos vadybininkas spėja, kad, kaip paprastai, vaizdo kozirį šiemet labai gerai išnaudos Rusija. „Nors jų daina, mano nuomone, yra beviltiškai pasenusi iš muzikinės pusės, bet pasirodymą jie daro gerą. Galbūt kažkam jis pasirodys perkrautas, kitiems atrodys, kad būtent to reikia - viskas priklausys nuo žmonių. Nėra tų užkulisinių žaidimų tiek daug, kiek mes juos mistifikuojame“, - priduria L. Lučiūnas.

Reklama prieš Euroviziją: pravarti, bet jokių garantijų

Kasmet artėjant Eurovizijai kyla daug diskusijų apie tai, kad jos dalyviai dar prieš konkursą turėtų kuo plačiau save pristatyti, koncertuoti ir reklamuotis visose šalyse. Bet ar tai tikrai veikia? Nors ir tarp lietuvių buvo bandžiusių dar prieš konkursą leistis į koncertinius turus, bent kol kas sėkmės tai neatnešė.

Visgi, daug lemia tai, kiek lėšų tokioms reklaminėms kampanijoms atlikėjas ar šalis gali skirti. S. Urbonavičius-Samas kaip pavyzdį prisimena Azerbaidžano pavyzdį. „Mes matėme, kaip Azerbaidžanas mėtėsi naftos pinigais ir beveik nusipirko tas pergales. Nusipirko dainą, geriausius prodiuserius – dideli pinigai gali daug. Bet, laimei, ne viską. Matome, kad ir tokios šalys kaip Latvija, Estija ar Malta gali laimėti, tad didelis biudžetas nėra vienintelis veiksnys“.

Tačiau kalbant apie patį pasirodymą, M. Tylos nuomone, finansai gali reikšti labai daug. „Jei norime gerų rezultatų, aplink turi dirbti stipriausi žmonės, tiek kalbant apie rinkodarą, tiek apie muzikos kūrimą, tiek apie vaizdą ant scenos. Jei norime, kad jis būtų išsiskiriantis, turime suvokti, kad kiekvienas dalykas kainuoja pinigus ir apie tai reikia galvoti kompleksiškai, ne tik atlikėjo ir jo vadybos lygmeniu“.

Pergalė – ne vienintelė galima nauda

Susitelkiant į Eurovizijos laimėjimą ar bent kuo aukštesnės vietos užėmimą, nuošalyje dažnai lieka kitos galimybės, kuriomis būtų galima pasinaudoti šiame konkurse. „Pas mus apskritai susidaręs labai klaidingas požiūris į Euroviziją, perspaustas noras laimėti. Estija ir Latvija jau yra laimėjusios, todėl dabar ramiau, nebe taip isteriškai žiūri, o mums natūralu, labai norisi, kai mes dar niekada nelaimėjome. Bet ką mes gausime laimėję Euroviziją, tabletę nuo nepilnavertiškumo komplekso?“, - retoriškai klausia S. Urbonavičius – Samas.

Samas apgailestauja, kad visame šitame šurmulyje ir siekyje laimėti mes pamirštame esminius dalykus: kad Eurovizija yra didžiulė reklama mūsų šaliai ir tokia proga būna tik vieną kartą metuose. „Valstybės institucijos investuoja į kažkokių Lietuvos prekės ženklų kūrimą, kurie kažkur nusėda ir dingsta. Jei tuos pačius pinigus įdėtume į teisingą Lietuvos reklamą Eurovizijoje, būtų kur kas efektyviau. Juk Eurovizija duoda tiek kanalų - galėtume sukurti reklaminių filmukų apie savo šalį, juos transliuoti, pakelti savo įvaizdį, naudotis daugybe kitų priemonių. Čia yra absoliučiai neišnaudotos galimybės, kurias praleidžiame“, - savo nuomone dalinasi jis.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją