Kam išvis reikia mados komunikacijos?
Mados komunikacija ir rinkodara? Iš vienos pusės, ši sąvoka dažnai maišoma su stilisto, tinklaraštininko ar kūrėjo darbu, kita vertus, mados industrija vis dar turi neigiamą atspalvį mūsų visuomenėje. Jeigu kurti ‒ tai turi būti ne per daug akivaizdžiai verslu, jeigu iš to uždirbti ‒ tai ne per daug akivaizdžiai, nepamirštant visiems priminti, kiek daug darbo į tai reikia įdėti. O jeigu kažkas išdrįs pasakyti, kad jam kokybė nėra visiškas prioritetas tol, kol jis moka kaip priklauso susitvarkyti savo rinkodarą, toks kūrėjas labai rizikuoja prarasti savo klientą. Nors, būkime atviri, geras rinkodaros specialistas klientui gali parduoti ir tuščią plastikinį maišelį, visai kaip garsusis karaliaus siuvėjas, paleidęs savo klientą lakstyti nuogą po karalystę.
Tad, sugrįžtant prie mados industrijos, reikėtų nepamiršti, kad tai didžiulė šiuolaikinės ekonomikos jėga, kuri teisingai valdoma atneša pelną, žinomumą ir, kas be ko, vidinį pasitenkinimą. Bet tam neužtenka būti dizaineriu: rinkodaros specialistas čia atlieka tikrai ne paskutinį vaidmenį.
Kas tos pagrindinės ašys, aplink kurias sukasi mados rinkodara ir komunikacija?
Lietuvoje šios ašys dažniausiai susilieja į vieną, nekalbant apie smulkiuosius mados kūrėjus, kurie apie savo darbus komunikuoja patys socialiniuose tinkluose ar naudodamiesi pardavimų platformomis (kaip, pavyzdžiui, etsy.com). Lietuvoje dažnai pastebime bendradarbiavimo, bet ne reprezentavimo tendenciją. Jeigu, pavyzdžiui, Prancūzijoje net ir smulkesni ar pradedantys kūrėjai ieško viešųjų ryšių ar komunikacijos agentūrų, kurios atstovautų jų interesams viešumoje, tuo metu Lietuvoje labiau pastebime tendenciją „aš pats sau“.
Iš tiesų prancūziškas santykis tarp kūrėjų ir agentūrų yra nulemtas ilgų tradicijų ir poreikio būti atstovautais, tarsi tai suteiktų daugiau matomumo ir svarbumo pačiam prekiniui ženklui (vis dėlto įvaizdis yra labai svarbu, o atstovo turėjimas suteikia „svorio“). Ir, tiesą sakant, dažnai šis pasirinkimas iš tiesų atneša nemažai naudos pačiam prekiniui ženklui ir jo kūrėjui. Iki tam tikros ribos, kai įsisukus į labai galingos agentūros mechanizmą pradedame greičiau pastebėti stagnaciją nei proveržius į priekį. Šioje vietoje mes nekalbame apie vidinį pačio prekinio ženklo komunikacijos atstovą, kuris Lietuvoje dažniausiai ir yra tas pats kūrėjas.
Rinkos mažumas. Pliusai ir minusai.
Pradėkime nuo to, kad pirmiausia susipažinus su komunikacijos ir rinkodaros veikimo principais didelės rinkos valstybėse, grįžimas į Lietuvos rinką gali lengvai išmušti iš vėžių. Viena agentūra gali atlikti visas įmanomas funkcijas „nuo iki": rinkodaros, viešųjų ryšių, komunikacijos, audito, tekstų kūrimo ar reklamos pirkimo. Tad norint teisingai perprasti mažas rinkas reikia tam tikro persiorientavimo. Tokia pasiūlos amplitudė turi tiek savų pliusų, tiek minusų.
Akivaizdžiausias pliusas, kuris išplaukia iš tokios rinkos realybės, yra našumas, nes kiekvienas klausimas yra diskutuojamas, ir sprendimas yra priimamas mažoje grupėje, taip sutaupant tiek laiko, tiek sąnaudų. Be to, būtent didžiausias lietuviškų agentūrų pliusas ir yra jų mažumas: vadinasi, ir sprendimai gali būti priimami sparčiau, yra reikalingas mažesnis laiko tarpas juos patvirtinti, surengti susitikimus ir išdiskutuoti su projektais susijusias problemas. Kaip dažnai nutinka didelėse agentūrose - priimant sprendimus reikia praeiti pro nemenką hierarchinį mechanizmą, kuris stabdo projekto efektyvumą. Taip pat bendradarbiaujant skirtingoms agentūroms, kurios yra atsakingos už skirtingas projekto pakopas, projekto įgyvendinimo laikotarpis gali išsiplėsti ir pareikalauti dar daugiau sąnaudų: tiek materialiųjų, tiek žmogiškųjų.
Tačiau ši lietuviška realybė turi ir savo neigiamų aspektų ‒ tai yra ribotos specializacijos galimybės, kurios įspraudžia profesionalus į rėmus, kuriuose jie turi išmanyti daugelį aspektų. Turėtume pripažinti, kad net jei profesionalas ir geba aprėpti daug skirtingų sričių, tam, kad būtų geriausiu, specializacija vis dar yra aktuali. O galiausiai ir tai, kad kalbant konkrečiu mūsų atveju, šioji specializacija madoje turi labai minimalią paklausą Lietuvoje, todėl agentūros yra verčiamos ieškoti artimų sričių kaip, pavyzdžiui, gyvenimo būdas, kuris gali aprėpti daug didesnį paslaugų spektrą.
Kalbant apie mados rinkodarą, labai svarbų vaidmenį atlieka ir socialiniai tinklai. Iš tiesų galime pastebėti, kad mažesnes pajamas generuojantys mados verslai daug labiau linkę pasikliauti socialinių tinklų teikiamomis galimybėmis, nei, pavyzdžiui, ieškoti rinkodaros paslaugas teikiančių agentūrų, kurios padeda mažus biudžetus turinčioms įmonėms. Deja, su socialiniais tinklais sunku konkuruoti ne tik Lietuvos rinkos stambiosioms sklaidos žuvims: ši tendencija yra pastebima ir pasaulio komunikacijos lyderių realijose. Pavyzdžiui, toks socialinis tinklas kaip „Facebook“ siūlo jau sukurtus algoritmus, kurie ne tik padeda įvertinti savo rinką, atlieka dalinį rinkodaros specialisto darbą, bet taip pat tarnauja kaip sklaidos kanalas (vadinasi, smulkiam mados ženklui visiškai nereikia sukti galvos kaip patekti į žurnalų reklaminius puslapius ar jų internetinius portalus, nes galiausiai būtent didieji rykliai norės jus pasikviesti į savo medijas).
Iš tiesų lietuviška mados rinkodara ir komunikacija turi daug atspalvių, kurių neįmanoma apibrėžti vienu kartu. Tačiau sparčiai besivystanti šalies technologijų pasiūla diktuoja savas taisykles, kurias jau ne vienerius metus galime įžvelgti mūsų ekonomikoje. Tai poreikis viską duoti ir gauti kelių mygtukų paspaudimu, ir tai nėra būdinga tik mados industrijai, bet greičiau visos šalies tendencija, kuri taip pat sparčiai vystosi tarptautiniu mastu. Tuo labiau, kai šiemet žadamas dar didesnis išmaniųjų telefonų įtakos augimas. Šis judėjimas nulemia ir tai, kad rinkodarininkas turi sparčiai taikytis prie kintančių poreikių ir Lietuvoje tai padaryti daug lengviau, nei nusistovėjusias tradicijas turinčiose rinkose, kurios pasižymi ilgu sprendimų priėmimo laikotarpiu ir ribotu lankstumu žvelgiant iš naujausių technologijų pusės.