Rinkimų karštinės sūkuryje ne vienas piaristas, sutikęs pažįstamą, išvysta gudriai primerktas akis ir išgirsta paplonintą balselį: „Oi, tai jau tiktas darbymetis, tai jau sukatės, vos spėjate, ane?“ Nuo duslintuvą remontuojančio serviso vadovo iki stovą kamerai tvirtinančio televizijos operatoriaus – vos ne kas antras su baltu pavydu glosto piaristo, šauniojo rinkimų dirigento, savimeilę.

Tikrai gali pasirodyti, kad rinkimų kampanijų dirigavimas, politikų konsultavimas, plakatų piešimas, jų kabinimas yra daugelio komunikacijos, reklamos agentūrų svajonių projektas. Juk tiek milijonų išleidžiama, begalė įvairiausių darbų užsakoma, o kur dar galimybė pabūti arti garsių žmonių, suartėti su politikais, delne ilgai jausti ranką, paspaustą žmogaus iš televizoriaus. Todėl daugelio akys staiga užgęsta, kai savo suktu klausimu nepataiko į rinkimų technologijų apologetą.

Atrodytų, kad reikėtų didžiuotis kontraktais su partijomis, kurios juk ir yra pagrindinis šalies demokratijos garantas, be jų – tiesus kelias į Baltarusiją ar Šiaurės Korėją, kur retas norėtų gyventi. Jungtinėse Amerikos Valstijose konsultuoti demokratų partiją būtų tikras prestižas. Rusijoje Kremliaus komunikacijos patarėjo pareigos atidarytų bet kokias duris. O Lietuvoje teko girdėti, kad net vienos iš didžiųjų partijų atstovai guodėsi nerandantys agentūros, mat nelabai jos veržiasi teikti paslaugas.

Pirma, iš verslo finansų valdymo pusės žiūrint, partijos yra lygu rizika, nes istoriškai žinomas ne vienas atvejis, kaip partijos ir politikai po rinkimų vargiai galą su galu suduria, atsiskaityti už suteiktas paslaugas vėluoja mėnesių mėnesius. Daugeliu atveju užsako daugiau paslaugų, nei gauna valstybės dotacijos, o po rinkimų ieško galimybių pasiskolinti, grąžinti skolas tiekėjams. Beje, neatmestina, kad galima gauti ir vidurius sukantį pasiūlymą, iškviečiantį sąžinę susikauti su realybe, – pasiimti savo dalį pinigų iš po židinio.

Antra, kaip drąsiai rengiama kampanija į skolą, taip ir dažniausiai keliami ir perdėti komunikacijos tikslai. Skirtingai nei versle, kur augimo, siekiamų rezultatų rodikliai skaičiuojami pagal rinkos dėsnius, politikoje visos partijos nori formuoti daugumą, t.y. gauti daugiausiai rinkėjų balsų. Piaristas turi arba pritarti nerealiai užaukštintiems siekiamiems rezultatams, arba jam nepakeliui.

Darbo pobūdis su partijomis taip pat specifinis. Kiekvienas politikas save laiko puikiu piaristu. Jis pats geriausiai išmano tikslinę auditoriją, jos charakteristikas, įpročius, komunikaciją, žino, kokie veiksmai efektyvūs, o kokie neveikia. Skirtingai nei versle, kur komunikacijos paslaugos perkamos, panašiai, kaip verslo konsultantų, ar finansų valdymo, t.y. perduodama organizacijos komunikacijos funkcija pagal sutartus rodiklius, už kuriuos pirmiausia atsako ir sprendžia strategiją sukūręs konsultantas.

Dirbant su partijomis taip pat nereikėtų tikėtis atsakingo požiūrio į diskretiškumą. Prieš vienus rinkimus buvo viešai nuskambėjusi istorija apie nutekintą partijos komunikacijos planą, kuriame kai kurie veiksmai gali būti vertinami kaip konkurentų juodinimas. Tad niekada nežinosi, kuris iš prie raudonmedžio kliento stalo sėdinčių ir į akis gražiai besišypsančių personažų užantyje turi iš kitos gatvės kontoros gautą užduotį. Išdavystės, perbėgimai politikoje įprastas ir netgi normalus reiškinys, bet kai tokiame kontekste atsiranda konsultanto vardas, agentūros prekės ženklas, skalbtis jam gali tekti dešimtmečius. Turime ne vieną labai gerbiamą konsultacijų guru, kuris, nėręs į partijos rinkimų karštinę, jai pasibaigus, išvis pradingo iš šios rinkos.

Komunikacijos konsultantas, skirtingai nei žiniasklaidos planuotojas, dirbdamas rinkimų kampanijos metu, visada privalo būti šalia – kai sninga, kai lyja, kai viešojoje erdvėje kyla krizės. Jis privalo viską matyti, greitai vertinti ir operatyviai sureaguoti ad hoc. Tai reiškia, kad piaristas tampa visų užkulisinių, paslaptingų sąstatų ir pikantiškų temų susitikimų dalyvis, atitinkamai tiesiogiai įsilieja į politinių dėlionių ir interesų žaidimų ratą. Asmeniškai įtikėjęs ir tapęs paslapčių bendrininku tampa neatskiriama ne tik rinkimų kampanijos, bet ir politinės partijos dalis. Priešingu atveju teikiamos konsultacijos nebus savalaikės, tikslios ir neduos reikiamo rezultato.

Pokšt, uždaro urnas, suskaičiuoja balsus, baigiasi trijų mėnesių projektas. Konsultantas išsiblaivo nuo valdžios dėlionių svaigulio ir grįžta į rinką. Kaip žinia, ne viena tarptautinė kompanija yra viešai deklaravusi, kad savo veikloje atsiriboja nuo politikos, partijų ir jų interesų. Didžiosios verslo grupės, jų vadovybė, turi savo politines pažiūras – vienai politinei jėgai labiau simpatizuoja, kitai – mažiau. Todėl konkrečios politinės partijos etiketę gavęs konsultantas gali būti atitinkamai suprastas ir nepakviestas teikti paslaugų verslui.

Vyrauja nuomonė, kad su politikais, partijomis dirbantys konsultantai paskui susižeria valstybinius užsakymus. Tačiau kiaurai permatomoje rinkoje, kur visi konkursai, jų dalyviai, nugalėtojai yra viešai skelbiami, tai sunkiai įmanoma. Žiniasklaida tik ir laukia dovanėlės su tokiomis akivaizdžiomis sąsajomis. Jei konkursą skelbia aptarnautos partijos valdoma ministerija, tai visi supranta, kad į rinkimus vedusiam konsultantui geriau ten nesirodyti.

Žinoma, aukščiau išvardinti darbo su partijomis minusai visiškai nieko nereiškia, jei galva svaigsta nuo galimybės bent vienu pirštu prisiliesti prie valstybės valdymo pulto, atsisėsti prie stalo, ant kurio dalinami tik koziriai, savo akimis pamatyti tikrąją valdžios dėlionę. O perėmus kliento veikimo įpročius, juk galima niekam nesakius ir per kelias stovyklas prasibėgti, pakilti aukščiau visų – taip bent akimirkai persikūnyti į „House Of Cards“ serialo konsultantą Remy Danton, galintį koja atidaryti bet kurias duris.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją