Che Pope – pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių prodiuseris, Vinted patariamosios valdybos narys festivalyje „Login” pasakos apie muzikos, mados ir technologijų sintezę. Jis pats, sulaukęs 45-erių metų, juokiasi esantis vienas vyriausių žmonių muzikos versle, todėl pačiam savo akimis teko matyti, kaip viskas keitėsi šioje industrijoje vis labiau įsigalint internetui.

- Šiuo metu, kai kalbamės, Jungtinėse Amerijos Valstijose – vėlyvas vakaras, bet Jūs vis dar darbuojatės studijoje. Tai įprasta Jūsų darbotvarkėje?

- Taip, be to, kad esu prodiuseris, aš dar vadovauju kelioms kompanijoms. Dieną dažniausiai pradedu sporto salėje, tada keliauju į biurą, kur manes laukia susitikimai, atsakinėjimai į elektroninius laiškus, telefono skambučius, o į studiją darbuotis ateinu jau vakare ir būnu čia iki vėlumos. Mano darbas – tuo pačiu ir gyvenimo būdas, todėl man toks variantas puikiai tinka.

- Su kokiais projektais dirbate dabar?

- Jų daug, visus net sunku išvardinti. Dirbame su nauju Kanye West albumu, prisidedu prie Ed Sheeran projekto, vėl dirbu su „Weekend“, taip pat su daugybe naujų atlikėjų: britų dainininkėmis Alex Hepburn, Delilah, taip pat su Kacy Hill, Pusha T ir kitais, kurie priklauso „GOOD Music“. Netrukus pranešime ir apie naują sutartį su viena žinomiausių moterų muzikos versle, bet kol kas dar anksti apie tai kalbėti.

- Apie muzikos žvaigždes sklando daug legendų. Kokia Jūsų patirtis, ar sudėtinga su jomis dirbti?

- Viskas priklauso nuo konkrečios asmenybės. Manau, mano stiprybė yra ta, kad aš sugebu dirbti su skirtingais žmonėmis. Tačiau aš stengiuosi išlaikyti balansą tarp darbo su muzikos žvaigždėmis ir naujokais. Tiesą sakant, aš labai mėgstu dirbti su naujais muzikantais. Būtent jie yra mano didžiausias įkvėpimas ir motyvacija darbui, su jais dirbdamas jaučiu didžiausią pasitenkinimą. Dideli projektai tikrai irgi būna puikūs ir, neslėpkime, iš jų aš apmoku sąskaitas, bet tie mažesni projektai tam tikra prasme labiau patenkina mano meninę pusę.

- Kaip paprastai viskas veikia – Jūs sakote muzikantams, ką jie turi daryti, ar jie nurodo, ko iš Jūsų tikisi?

- Stengiuosi, kad vyktų tikras bendradarbiavimas. Kai dirbu su menininku, stengiuosi pajausti, ko jis tikisi, ieško, bet taip pat noriu įnešti savo indėlį, įterpti savo mintis. Tikrai nemėginu pakeisti jų vizijos, bet stengiuosi ištraukti iš jos viską geriausia, kas tik įmanoma. Kai kurie muzikantai iš manęs tikisi didesnės pagalbos, o kiti patys labai aiškiai žino, ką ir kaip nori padaryti. Tad ir darbas būna skirtingas: kartais reikia tik stengtis kuo geriau įgyvendinti labai aiškius muzikantų norus, o kartais tenka padėti jiems atrasti savo kelią.

- Kaip randate naujus muzikantus?

- Visur, aš turiu labai platų pažinčių ratą. Naršau internete, išgirstu rekomendacijas iš kitų žmonių, arba tiesiog kažkur išgirstu gyvai grojančius pačius muzikantus. Pavyzdžiui, į vienus muzikantus atkreipti dėmesį man pasiūlė mano buhalteris, taigi informacija atkeliauja tikrai iš visur. Tu niekada nežinai, kur gali slypėti kitas didžiulis atradimas, todėl stengiuosi klausytis tiek daug muzikos, kiek tik galiu. Tiesa ta, kad turi perklausyti labai daug prastos muzikos, bet tarp jos kartais randi brangakmenius.

- Kas Jums atrodo paprasčiau: rasti naują žvaigždę, ar pačiam ją sukurti?

- Manau, tai galima suderinti. Tu gali padėti žmogui būti tuo, kuo jis jau yra, bet gal jis yra kaip tas anglies gabalas, kurį reikia nušlifuoti, kad visi pamatytų, koks deimantas slypi viduje. Mes galime padėti žmogui žengti šiuos žingsnius eidami kartu su juo. Pavyzdžiui, Kacy Hill yra tarp mano numylėtinių, nes dirbau su ja nuo pat pirmųjų jos žingsnių muzikoje. Tuomet be galo įdomu stebėti progresą, rūpintis viskuo kaip savo kūdikiu. Sunku apsakyti jausmą, kai stebi milžiniškus šou, kokius ji daro Los Andžele, nors dar net nėra išleidusi pirmojo albumo. Tiesą sakant, tokiomis akimirkomis tampu labai emocionaliu ir tiesiog beprotiškai ja didžiuojuosi.

- Rinkodaros specialistams įprasta galvoti apie tikslinę auditoriją. Ar Jums pasitaiko atvejų, kai galvojate, kad man ši muzika nepatinka, bet jos tikrai klausysis, pavyzdžiui, šešiolikmetės mergaitės, todėl imsiuosi dirbti?

- Reikia priimti realybę tokią, kokia ji yra. Man dabar 45-eri, aš vienas iš vyriausių žmonių muzikos versle. Faktas, kad tu privalai klausytis vaikų, įsiklausyti į jų nuomonę, nes jie vis dar yra didžiausi muzikos vartotojai ir skonio formuotojai. Man padeda tai, kad daug dirbu su jaunais muzikantais, be to, pats turiu vaikų. Turi jų klausytis, nes jie tikrai žino, kas vyksta.

- Ar muzikantai gali išgarsėti be vadybininkų pagalbos?

- Taip, tai tikrai įmanoma, muzikos pasaulis dabar kur kas atviresnis ir prieinamesnis dėl tokių kanalų kaip „Soundcloud”, „Youtube”, dėl įsigalėjusios socialinės medijos. Bet yra ir kita medalio pusė: tai taip pat labai padidina muzikos apimtis. Tikrai talentingi žmonės turi rasti būdą kažkaip išsiskirti, parodyti save šitame milžiniškame informaciniame triukšme. Tai įmanoma, bet jei esi tikrai geras.

- Kas svarbiau, norint tapti žvaigžde: įvaizdis ar muzika?

- Manau, skirtingi prodiuseriai į šį klausimą atsakytų skirtingai, bet aš šiuo atžvilgiu vis dar tikiu muzika. Galbūt esu naivus, bet talentas man labai svarbus. Visi žinome, kad su dabartinėmis technologijomis kartais užtenka paspausti kelis mygtukus kompiuteryje ir tu jau gali įrašyti muzikos kūrinį net neturėdamas jokių tikrų muzikinių gebėjimų. Aš vertinu ir tokius įgūdžius, bet labiausiai gerbiu tuos žmones, kurie išties studijuoja muziką metai iš metų ir tobulina savo grojimo ar dainavimo įgūdžius. Todėl aš renkuosi investuoti savo laiką į tokius žmones, kurie išties turi talentą.

- Kas pasikeitė muzikos versle pastaraisiais dešimtmečiais?

- Iš įvairių žmonių labai dažnai girdime, kad muzikos verslas yra miręs. Bet ne, jis nėra miręs: jis tiesiog yra kitoks, jis išsivystė, bet žmonės vis dar klausosi muzikos. Akivaizdu, kad kaip ir bet kurį kitą verslą, muzikos verslą labai pakeitė technologijos. Dabar, nors verslo vadybos principai išlieka tie patys, reikia vis daugiau galvoti apie inovatyvias marketingo priemones, reikia nuolat stebėti rinką, matyti, kas vyksta, būti aktyviam, vikriam, atviram naujoms galimybėms. Kai Steve Jobs sukūrė „iTunes”, jis pasigriebė tikrai didelę muzikos verslo dalį ir tie, kurie nebuvo atviri, imlūs naujoms technologijoms, kaip žinote, labai dėl to nudegė.

Dabar daugiausiai diskusijų kyla dėl to, kaip keičiasi pinigų judėjimas nuo klausytojo iki muzikanto. Vadybininkams tenka galvoti ne tik kaip išleisti muziką, bet ir kaip ją apmokestinti. Akivaizdu, kad muzika šiais laikais yra dalinamasi, bet mums reikia rasti būdų išlaikyti jos vertę, dabar tai pats svarbiausias klausimas. Todėl sutartyse atsiranda naujų taisyklių, kurių anksčiau nebūdavo. Dar prieš dvejus metus įrašų kompanijų atstovai stengdavo važiuoti su muzikantais į koncertinius turus, dabar galvojama apie inovatyvius būdus platinti bilietus, pasiūlyti kažkokių papildomų produktų. Neslėpkime: kaip ir bet kokiame kitame versle, tenka ieškoti kelių į vartotojo kišenę.

- Galėtumėte prognozuoti, kas muzikos industrijoje vyks toliau?

- Aš manau, kad man pasisekė būti vienu iš tų žmonių, kurie ne prognozuoja, o kuria šios srities ateitį. Stengiamės būti inovatyvūs, rasti naujas bendradarbiavimo formas. Pavyzdžiui, bendram projektui su Kanye West pakvietėme kompozitorę Caroline Shaw, už muziką laimėjusią Pulitzerio premiją. Niekas kitas iš pop muzikos su ja nedirba. Visada stengiamės peržengti ribas iš naujo.

- Ką patartumėte Lietuvos muzikantams, jų prodiuseriams, kurie nori būti žinomi pasaulyje?

- Pirmiausia - jie tikrai privalo būti aktyvūs socialinėje medijoje, visais įmanomais lygiais. Nustebtumėte sužinoję, kas jus žiūri ir klauso. Jei tu tikrai geras, žmonės tave pastebės. Ir jei tavęs pradės klausyti šimtai, paskui tūkstančiai, ateis akimirka, kai šis skaičius sparčiai eksponentiškai išaugs, nes žmonės pradės dalintis. Muzikai nebėra jokių sienų: aš pats dirbu su žmonėmis iš Naujosios Zelandijos, Rusijos, Australijos. Viskas, ko jiems reikia - prieiga prie interneto, ir jie gali pasiekti kiekvieną. Taip pat reikia plėsti pažinčių ratą, tuomet tikrai bus lengviau.

Kita paprasta gudrybė pradedantiems – taginkite žinomus žmones socialiniuose tinkluose „Twitter”, „Facebook”. Jei pasirodysite jų naujienų sraute, kurį seka daug žmonių, ir jiems reikės tik paspausti nuorodą į jūsų dainą, kažkas tikrai taip padarys. Aš taip darau. Negaliu perklausyti visų, bet stengiuosi kuo daugiau. Ir būkite kūrybingi galvodami ne tik apie muziką, bet ir apie tai, kaip save pristatote. Juk daugiau žmonių paspaus ant to profilio, kuris atrodys labiau intriguojantis. Tiesą sakant, žiūrint mano akimis, čia Lietuva turi pranašumą lyginant su JAV. Aš noriu žinoti, kokią muziką kuria žmonės, gyvenantys toli nuo manes, kuriems įtaką daro visai kitokie dalykai, kitokios muzikos srovės. Aš dažnai girdžiu iš kolegų prodiuserių, kad JAV rinka labai persotinta, nes muzikantai klausosi tų pačių radijo stočių, todėl viskas panašėja. Tai viena iš priežasčių, kodėl aš mėgstu keliauti po pasaulį. Kai skaitau paskaitas apie muzikos verslą, visada stengiuosi pasinaudoti proga ir nueiti paklausyti vietinės muzikos. Noriu sutikti muzikantus ir dainų kūrėjus iš viso pasaulio.

- Tarp Jūsų apdovanojimų – vienas laimėtas „Grammy”, taip pat keletą kartų, įskaitant šiuos metus, buvote jam nominuotas. Kokį dabar sau tikslą keliate, kokia Jūsų didžiausia su muzika susijusi svajonė?

- Aš laimėjau savo vienintelį „Grammy” 1998 m. ir tai išties buvo puiku. Kai šiais metais buvau nominuotas dviems nominacijoms, nors apdovanojimo ir negavau, buvo tikrai gera grįžti į šį žaidimą. Tačiau nors laimėti būtų malonu, mano įkvėpimas labiau susijęs su galimybe sukurti dar daugiau puikios muzikos ir padėti puikiems talentingiems žmonėms. Nėra labiau apdovanojančio jausmo, nei būti jų sėkmės dalimi. Jei muzikantai, su kuriais dirbu, gauna apdovanojimus, ar tiesiog surenka pilnas sales klausytojų – nieko geriau būti negali.



Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją