Retai veliuosi į viešas diskusijas, bet kažkaip nervai nelaiko. Viešieji pirkimai yra skaudulys, kuris anot institucijų ir tiekėjų yra vienas iš problematiškiausių. Bet kur slypi tikroji šio keisto reiškinio problema?

Mintis dėstyti gal reikėtų pradėti nuo to, kad kiekvienąkart, kai aš įvardiju kaip vieną iš probleminių aspektų viešuosius pirkimus Lietuvoje, kolegos Europoje niekaip manęs negali suprasti. Jų požiūris labai paprastas: yra įstatymai, yra reglamentas, ir yra visuomenės interesas, kokios čia gali būti problemos? Ir iš tikrųjų – kokios?

Mano požiūriu, jos yra kelios.

Pirma, viešųjų pirkimų taisyklės, jų aiškinimas, kaip supratome apvaliame stale su Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) ir ministerijomis, nuolat kinta. Tai, kas buvo draudžiama ar neįmanoma esant ankstesnei tarnybos vadovybei, pasirodo, yra galima dabar. Džiugu, kad atėjus Dianai Vilytei iš viso įmanoma diskutuoti, derinti, tartis su VPT siekiant skaidrių pirkimų.

Antra, kiek tenka diskutuoti su viešųjų pirkimų organizatoriais komunikacijos srityje, labai retai įžvelgi tyrą motyvą įvykdyti sėkmingą projektą pirkimo būdu. Aš tikrai nekalbu apie tuos atvejus, kai už jų slypi noras pasipelnyti – paskutiniu metu su tuo netenka susidurti. Bet tokiam motyvui galima priskirti norą pasilengvinti sau gyvenimą ar pareklamuoti instituciją už projekto pinigus. Kad nekalbėtume vien abstrakcijomis: sėdi su pirkėju už bendro stalo ir jis tau į akis žiūrėdamas aiškina – aš suprantu, kaip galima padaryti puikų pirkimo projektą, bet čia tiek darbo – mes tuo tikrai neužsiimsime.

Labai mėgstamas argumentas – pagalvokite, kiek laiko reiks įvesti naują agentūrą į veiklos esmę, už kurio slypi įvairios gudrybės siekiant atriboti nepažįstamus tiekėjus. Arba akivaizdu, jog projektas skirtas regionams, bet kai aiškiniesi, kodėl reikalavimuose įsiūtos nacionalinės TV, kas reiškia lėšų švaistymą, supranti, kad institucija siekia, jog projektas be savo pagrindinių tikslų siekia institucijos viešumo. Ir net tais retais atvejais, kai matai tyrą norą atlikti efektyvų komunikacijos projektą paaiškėja, kad trūksta elementarių žinių kaip pirkti, kad gautum rezultatą.

Man įsiminė viena derybų trenerio iš Londono paskaita, kurią įsigijo pasaulinis agentūrų tinklas. Pradėdamas pristatymą jis pareiškė, jog yra vienas brangiausių šios srities konsultantų, kurių verslas net neįperka. Jo pagrindiniai klausytojai ir studentai visų šalių vyriausybės ir – dėmesio! – viešųjų pirkimų specialistai. Beje, apie pastarųjų gebėjimus užspausti tiekėjus Vakarų šalyse yra ne kartą tekę girdėti nusiskundimų iš pirkimuose dalyvaujančių įmonių vadovų.

Nėra ką kalbėti, egzistuoja rinkoje ir tiekėjų gudročių, kurie susiburia konkursams aptarnauti, atlikti minimalius reikalavimus ir įsisavinti pinigus, siekia parduoti tik tai, kas parašyta sąlygose ir ginčijasi iki užkimimo dėl sąvokų. Manau, jog daugelis viešųjų pirkėjų jau turi pakankamą veiklos praktiką ir tikrai pavykusių atvejų analizes, pagal kurias galėtų sėkmingai tęsti darbą, tačiau pamatęs konkursą-nesąmonę gali iškart spėti: neteisingi motyvai, naujas pirkėjas, kad ir patyrusioje institucijoje, arba partiniai interesai.

Tai jei šitoje šviesoje žiūrėti į virtuvės reikmenų skandalą, kaltas yra tas, kuris nežino ir nesugeba suformuluoti, atsirinkti ir nusipirkti to, kas atitiktų visuomenės interesą ir sėkmingai jam tarnautų.

Trūksta dalyvių-tiekėjų, paskambinai į asociaciją ir paprašei paplatinti. Gavai įtartinas kainas – įlindai į internetą ir pasitikrinai, galų gale, deriesi. Numatyk sąlygose galimybę atsitraukti, jei klaidingai suformulavai pirkimo sąlygas. Na, o jei esi vedamas motyvo, kuris skiriasi nuo visuomenės intereso – būk pasiruošęs susirinkti visus kankorėžius.

M360
KOMAA


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją