Tačiau vien žmogaus analizė į visus klausimus tikrai neatsakys. Konkretus žmogus – kaip ir vienas neuronas – dar nėra masė, dar nėra tendencija, dar nėra jėga. Taigi, žiūrėdami tik į vieną individą galime ir nemenkai prašauti.
Aš labiau vertinu žmonių pažinimą per susijusius dalykus. Visai neseniai kalbėjau apie technologijas bendrai. Kaip jos keičia mus. Ir šioje vietoje prasideda labai įdomūs dalykai. Ypač tokioje mažoje šalyje / rinkoje, kaip Lietuva. Laisvas žmonių judėjimas įneša laisvės ir į žmonių mąstyseną. Ypač – jaunimo. Įneša naujas pažiūras. Plačias pažiūras. Įneša pačias naujausias tendencijas iš labiausiai išsivysčiusių šalių.
Darykime prielaidą, kad Vyriausybei galiausiai pavyks prisivilioti didelę dalį į emigraciją išvykusių tautiečių. Kuo vėliau Vyriausybė tą padarys – tuo didesnis klausimas, ką ji prisivilios? Iš Didžiosios Britanijos, Skandinavijos šalių, Vokietijos, Beniliukso. Sąrašas tęstinis. Iš labai stipriai išsivysčiusių šalių. Su kokiais įpročiais, su kokiomis patirtimis, su kokiais poreikiais? Ir jei jau kalbėsime apie rinkodarą / medija planavimą – kokia tai bus tikslinė auditorija?
Gerai. Vyriausybė vienokiu, ar kitokiu būdu prisiviliojo. Viena medalio pusė. Kita – kaip į tai reaguoja verslas? Ar verslas tikisi, kad „sugrįžėliai“ tiesiog ims naudoti vietines paslaugas? Vietinius bankus, mobiliojo ryšio tiekėjus, televiziją? Ar „sugrįžėliai“ eis į vietines parduotuves? Ir ne tik rūbų. Ar eis į maisto? O galbūt užsisakys iš kitų šalių? Latvijos, Lenkijos? Iš tolimesnių?
Vienareikšmiškai – naujieji „sugrįžėliai“ parsiveš savo įpročius. Ir nereikia kalbėti apie emigrantus, kurie svečiose šalyse dirba. Tai yra ir studentai, praktikantai, stažuotojai. Krūva žmonių. Klausimas, ar verslas juos pažįsta taip, kad pasiūlytų poreikius atitinkančias paslaugas / produktus.
Įsivaizduokime scenarijų: Vyriausybės programos (dabar neegzistuojančios) dėka iš Norvegijos 2022 metais grįžta emigrantas Tomas. Jam 35 metai. Puikiai moka lietuvių, anglų, rusų, norvegų kalbas. Vedęs. Turi 6 metų dukrą. Turi stabilų finansinį pagrindą. Grįžo dirbti į Lietuvoje tarptautinės įmonės padalinį. Ką tik įsirengė naujus išmanius namus. Kokius 5 įpročius prekybos srityje jis parsivežė?
1. Patirtis. Tomas nuoširdžiai nesupranta nuolatinės mažmenininkų akcijų komunikacijos. Jam svarbu patirtis, kurią jis patiria tiek fizinėje parduotuvėje, tiek perkant internetu. Jis toliau daugumą prekių užsisako iš „Amazon“ ir labai atsargiai bando maisto prekių parduotuves, nesuprasdamas kuo viena skiriasi nuo kitos.
2. Atvira informacija. Tomo namuose esantis išmanus šaldytuvas ką tik pranešė, kad baigėsi pienas, sviestas ir vytinta jautiena. Skalbimo mašina informavo, kad treji iš septynių marškinių jau arti sunešiojimo ribos. Tomo išmanusis telefonas iš karto ieško atviros prekybininkų informacijos, kur šiuos produktus / prekes galima užsakyti. Ar tik nebus taip, kad Tomui bus pasiūlytas rūbų tiekėjas iš Norvegijos ir maisto iš Latvijos.... Kuomet vietiniai prekybininkai toliau transliuos kainų akcijas per „ATL‘ą“.
3. Patogumas ir greitis. Tai nebebus konkurencinis pranašumas. Tai bus elementari higiena. Turbūt šiandien nustebtume, kad kuris nors automobilis išstotų su komunikacija, kad „Naujasis xjdt 5683 modelis turi į bazinę komplektaciją įeinančius keturis ratus“. Arba, kad naujasis e-prekybininkas pristato prekes tą pačią dieną... Tomui jo išmanusis telefonas maisto produktų užsakyti negalėjo, nes Lietuvoje tokio funkcionalumo dar nėra. Alternatyva būtų iš Latvijos, tačiau per ilgas pristatymo terminas. Marškinius tuo tarpu įsigijo iš „Amazon“ ir jie atkeliauja dronu dar šiandien.
4. Personalizuota informacija. Lygiai kaip svarbu patirtis, atvira informacija bei greitis – svarbu ir personalizacija. Tomo išmanusis telefonas žino, kokio dydžio marškinius jis nešioja. Taip pat žino už kokią kainą juos perka ir kokios naujausios mados tendencijos. Žinant ir tai, kaip dažnai Tomas užsisako naujus marškinius – kartas nuo karto jam pasiūlomi „stiliovi“ marškiniai iš „prymijum šopo“, kurių paprastai įpirkti Tomas negali. Tiesa, tas „prymijum šopas“ Danijoje, tačiau su išankstiniu užsakymu marškiniai atkeliauja būtent tada, kai jų reikia. Išmanusis šaldytuvas, sukūręs Tomo elgsenos modelius, atlieka išankstinius užsakymus ankščiau, nei realiai baigiasi kažkuris produktas. Didžioji užsakymu dalis atkeliauja iš Latvijos.
5. Duomenys. Ir tai ypač svarbu, kuomet kalbame apie fizines parduotuves ir jose esančias matavimo technologijas, „beacon‘us“, geo lokacijos informaciją, akių / judesių duomenis, veido / emocijų duomenis. Sakysite, per toli. Atsakysiu, kad ne. Kalbėkime apie mažmeninę prekybą. Ant vienos lėkštelės „Maxima“, „Rimi“, „Iki“, „Norfa“. Ant kitos – „Lidl“. „Lidl“ išskiriu vien dėl to, kad tai labai organizuotas tarptautinis tinklas. Pavyzdžiui, „Lidl“ tam tikrose šalyse, tam tikruose segmentuose prikiša krūva matavimo prietaisų į atsirinktas parduotuves. Renka duomenis, analizuoja, formuoja tam tikrus elgsenos modelius. Optimizuoja. Ir tuomet pritaiko. Pritaiko visose šalyse. Tarp jų ir Lietuvoje. Galiausiai, kuomet pas Tomą netikėtai atvažiavo uošvienė ir jo išmanusis šaldytuvas to nenumatė – Tomas nubėgo į artimiausią „Lidlą“, kur pirkėjo patirtis yra neapčiuopiamai geresnė nei pas konkurentus. Ar konkurentų rinkodaros biudžetai galės permušti tai, ką patyrė Tomas „Lidle“?
Čia pateikiu tik sutirštintą buitinį pavyzdį, kaip galėtų elgtis grįžęs vienas emigrantas Tomas, kuris turi inovatyvią patirtį. O jei Vyriausybei pavyktų parvilioti jų bent 500 tūkstančių? Ar verslas būtų pajėgus į tai atsakyti?
Kaip bebūtų, ateityje laimės tie prekybininkai, kurie sugebės realiu laiku reaguoti į pirkėjų poreikius, ar kalbėtume apie realią fizinę, ar e-prekybą. Lokali personalizacija, reali patirtis, konkretaus prekybininko ir konkrečios prekės / paslaugos įvertinimas taps daug reikšmingesnis nei promo akcijos.
Informacija parengta pagal PHD ir Omnicom Media Group informaciją.