Žinome, kad 15 – 40 proc. displazijos atvejų paveldėti. Genai tikrai svarbūs, tačiau ar jie specifiniai veislėms, ar susiję su tam tikru vystymosi aspektu? O gal su kūno tvirtumu? Kartais sunku suprasti „mechanizmą“ - šunys su gerais klubais gamina palikuonis su blogais klubais ir atvirkščiai. Arba kas atsitiks, jei visus keturkojus su pažeistais klubais šalinsime iš veisimo kai veislė jau pavojingoje įvaisos rizikoje? O ar galima veisti šunį, kurio tik vienas klubas blogas? Kaip elgtis, jei šuns klubai blogi, bet kiti iš tos pačios vados neturi jokių bėdų? Galų gale egzistuoja ir tam tikri aplinkos veiksniai, kurie taip pat turi savą indėlį šioje problemoje. Gal displazijos adatos ieškome net ne toje šieno kupetoje?.. Taip toliau ir panašiai – gausybė klausimų, kurių dauguma neturi teisingų ar vienareikšmiškų atsakymų.
Kol kas žinome tai, kad efektyviausias sprendimas yra veisėjo rankose – jis gali veisimui atrinkti tinkamus tėvus bei nuo pat šuniuko vaikystės koreguoti negenetinius faktorius, galinčius lemti displazijos atsiradimą ar jos laipsnio pablogėjimą.
Kas ta displazija?
Paprastai displazija minima kaip liga, kurią šuo arba turi, arba ne. Tačiau medicinoje šis bendras terminas susijęs su formos ar vystymosi anomalijomis. Displazija – tai sudedamųjų sąnario dalių pakitimas, galintis atsirasti dėl įvairiausių priežasčių. Galų gale net displazijos „buvimo“ atveju ji gali būti įvairių laipsnių ir dažnai nekelti jokių problemų. Dėl to šunų klubo sąnario displaziją galima vadinti susirgimų kompleksu, dėl kurių klubų sąnaryje atsiranda kaulų ir sąnarių paviršių defektai. Tai lemia šlaunikaulio galvutės išstūmimą iš klubo gūžduobės. Laikui bėgant sąnarys darosi vis nestabilesnis, vystosi jo išnirimas, artroziniai pakitimai. Kuo displazijos laipsnis didesnis, tuo aktyviau traumuojama sąnarį gaubianti kapsulė, kuri gali net deformuotis. Uždegimas paveikia visą sąnarį, pradeda nykti jo kremzlės. Liūdniausia, kad šie procesai negrįžtami. Šuns išgydyti neįmanoma – galima tik palengvinti jo kančias.
4 – 10 mėn. amžiaus šuniukai auga itin sparčiai, tada ir atsiranda pirmieji sąnarių pakitimai. Kartais, itin sunkiais atvejais, problema išlenda dar anksčiau. Paveikti šuniukai sunkiai keliasi, stengiasi nelakstyti ristele, guldami griūva. Pasyviai judinant sąnarį matyti, kad gyvūnui skauda.
Skausmas sergant displazija labai įvairus. Klubo sąnario paviršiai skausmo receptorių neturi, gausiai inervuoti yra sąnario kapsulė ir antkaulis, tad skausmai pasireiškia priklausomai nuo pakitimų pobūdžio. Lengvomis formomis sergančių šunų kūnai taip prisitaiko, kad displazija gali būti visai nepastebėta. Vidutinio sunkumo displazijos formomis sergantiems šunims reikia daugiau dėmesio, tačiau jie gali be problemų nugyventi laimingą namų augintinio gyvenimą. Deja, sunkiais atvejais slauga ir priežiūra neefektyvios, o ligos eiga sunkiai prognozuojama.
Displazija ir genetika
Tikrai žinome, kad displazija susijusi su genetika. Įdomu tai, kad du šunys, turintys puikius klubus, gali susilaukti kelių paveiktų palikuonių. Net šunys, kurių tėvai ir protėviai oficialiai yra „švarūs“, gali susilaukti palikuonių su sunkiais displazijos laipsniais. O štai veisiant „netobulus“ šunis (su mažu displazijos laipsniu), dauguma palikuonių gali gimti sveiki.
Displazija siejama su tam tikru kūno dydžiu, tipu, raumenynu, judesių ir augimo modeliu, temperamentu ir tt. - tarp panašaus tipo šunų, nors ir skirtingų veislių, ji paplitusi gan panašiai, nors tarp tų veislių genų srauto nėra. Kai kuriose veislėse lyginant su kitomis displazija paplitusi labiau, dažnai ji populiaresnė net tam tikrose linijose. Tai leidžia manyti, kad sutrikimas turi genetinį komponentą, tačiau jis vis dar nerastas. Tiesa, aptikti kai kurioms veislėms specifiniai su displazija siejami genai.
Greičiausiai tikimybė, kad mokslininkai aptiks paprastą genetinį sprendimą labai maža. Displazija – sudėtingas poligeninis bruožas, kuriam įtaką daro ir genai, ir aplinka: už ligos pasireiškimą atsako ne vienas genas, o jų kombinacija.
Genetika šiuo atveju nulemia tai, kad jei polinkio dipslazijai nėra, šuo gali kad ir špagatus ant slidaus pagrindo daryti ar kaip pasiutęs lakstyti nuo mažų dienų – jis bėdų neturės. Jei polinkis displazijai yra, tinkama šuniuko priežiūra gali nulemti jos laipsnį. Gali būti, kad tokiu atveju pakitimų išvengti nepavyks, tačiau jie bus ne tokie ryškūs.
Šuniukų dydis ir klubo sąnario displazija
Didelių veislių šuniukai augti gali iki 18 mėn., kai mažesniųjų atstovai suaugusiųjų dydį pasiekia sulaukę 6 – 8 mėn. amžiaus. Pastebėta tokia tendencija – kuo šuo sunkesnis, tuo klubo sąnario displazijos rizika didesnė. Tie šuniukai, kurie gimę sveria daugiau ir auga aktyviau (anksčiau tampa sunkesni) dažniau kenčia nuo degeneracinių klubų sąnarių pokyčių.
Pastebėta, kad mažesnėse vadose gimę šuniukai būna sunkesni, o sulaukę 8 mėnesių amžiaus dažniau kenčia nuo klubų anomalijų. Kuo daugiau gimimo metu šuniukas sveria, tuo didesnė šlaunikaulio pakitimų rizika. Gali būti, kad sunkesnių šuniukų nesubrendęs jungiamasis audinys ir minkštutis skeletas pernelyg apkraunami, kas nulemia tam tikrą šlaunikaulio galvos silpnumą.
Gausesnių vadų šuniukai gimimo metu sveria mažiau. Paprastai jie auga kiek sparčiau negu mažesnių vadų atstovai, ir, nors spartus augimas siejamas su displazijos rizika, atrodo, šiuo atveju svarbiau gimimo svoris.