Šuns kūno kalba: kaip suprasti, ką jis nori jums pasakyti

 (1)
Šunys bendravimui naudoja kūno kalbą. Apie gyvūno ketinimus galima pasakyti stebint visą jo kūną. Bendravimas turi tris pagrindines funkcijas - pirmoji susijusi su emocijomis, antroji – su socialiniais ryšiais, trečioji – su poreikių ir norų reiškimu.
Šuo
© Fotolia nuotr.

Su mumis šunys bendrauja pasitelkdami savo kūną, tad kiekvienam šeimininkui reikėtų šį tą žinoti apie jų kūno kalbą.

Baimė ir agresija

Jei šuo laimingas ir patenkintas, atpalaiduotais raumenimis, jo svoris vienodai pasiskirstęs ant visų galūnių, o dydis „nepakitęs“. Jei šuo bijo, jis susikūprina, bando atrodyti kuo mažesnis. Nuolankus šuo labai panašus į išsigandusį šunį, nes jis taip pat bando atrodyti mažesnis, taip norėdamas pranešti, kad nekelia grėsmės.

Savimi pasitikintis (dominuojantis) šuo bando atrodyti kuo didesnis. Jo raumenys įtempti. Kartais toks šuo gali stovėti net pasistiebęs, galva ir kaklas iškelti. Svorio centras paskirstytas ant visų galūnių arba kiek labiau ties priekinėmis kojomis. Piktas, agresyvus šuo taip pat bandys atrodyti didesnis. Jis bus panašus į dominuojantį šunį, bet laikysena rodys tam tikrus agresijos ženklus. Paprastai agresyvaus šuns svorio centras pasisikirstęs ant priekinių galūnių, kad būtų galima greičiau šokti į priekį.

Šuns galva

Galva – labai išraiškinga kūno dalis. Jos pakreipimas į kairę ar dešinę rodo smalsumą ar kad tokio garso šuo dar nėra girdėjęs. Jei šuns galva laikoma kaklo aukštyje ištiesta į priekį, priklausomai nuo visos kūno kalbos jis gali būti ir susidomėjęs, ir nusiteikęs agresyviai. Įsitempusi kaktos oda ir ausų pagrindas reiškia, kad šuo jaučia pavojų. „Alfa“ šuns pozicija, nors iš tiesų ir retai matoma šunyse (pastebima šunų, kuriais prastai rūpintasi, elgesyje) - nežymiai nuleista galva ir į žmogų, kuriam metamas iššūkis, fiksuotas žvilgsnis. Toks elgesys ir gali lemti puolimą.

Šuns ausys

Ausų pozicija rodo šuns susidomėjimo lygį ir reakciją, šuns savijautą. Taip pat ausimis šuo nustato garsus. Stačios, į dominančią pusę nukreiptos ausys reiškia, kad šuo labai dėmesingas, o atlenktos atgal (priplotos prie galvos) rodo nuolankumą, baimę ar baikščią reakciją. Būdami laimingi, šunys dažnai ausis laiko atpalaiduotas, bet kiek pakreiptas į priekį. Kai šuo jaučiasi atsipalaidavęs ir patogiai, ausis jis laiko natūraliai. Lyderio ausys dažnai stačios ir nukreiptos į priekį, nuolankiojo – priplotos. Budraus ar suklususio šuns ausų galiukai kiek palinkę į priekį.

Šuns snukutis

Snukio išraiška gali suteikti itin daug informacijos apie šuns nuotaiką bei ketinimus. Savo lūpų, žandikaulių ir dantų pozicija šunys gali pranešti daug dalykų. Kai šuo nori būti paliktas vienas, jis gali žiovauti (žiovulys taip pat rodo mieguistumą, sumišimą arba įtampą, tai vienas iš raminančių signalų) arba apsilaižyti snukį. Kai jis laimingas ar nori žaisti, jo lūpos atpalaiduotos, snukis praviras, kartais šuo lekuoja – tai yra vadinamoji „laiminga išraiška“, arba „šypsena“.

Agresiją rodo urzgimas, pakeltos lūpos (kad būtų matomi dantys). Šiuos ženklus kai kurie šunys naudoja ir žaidimų metu, tad svarbu stebėti ne tik šuns galvą ar uodegą, bet ir visą kūną – kas iš pradžių atrodo agresija, gali būti paprasčiausias draugiškas kvietimas pažaisti. Iššiepti dantys ir surauktas snukis, raukšlėta kakta – tipiška perspėjimo nesiartinti išraiška.

Išgąsdintas ar nuolankus šuo snukį laiko sučiauptą, lūpų kampai gali būti kiek atitraukti. Jei jis jaučiasi sunerimęs, gali žiovauti. Kai kurie šunys, būdami itin nuolankūs, demonstruoja „paklusnumo šypseną“. Jie atitraukia lūpas ir rodo priekinius dantis. Šį signalą beveik visada lydi nuolanki laikysena (nuleista galva, cypčiojimas ar inkštimas). Žmonės paprastai galvoja, kad tai agresijos požymis, nors iš tiesų šuo šiepiasi nuolankiai ir bando išvengti agresijos.

Ką reiškia, kai šuo laižo

Labai dažna komunikacijos forma – kito šuns ar žmogaus laižymas. Šunys laižo kitų snukius, kai sveikinasi ir nori parodyti draugiškumą. Jie mėgsta laižyti žmonių odą pasisveikindami. Laižymas taip pat naudojamas kaip socialinis ryšys, analogiškas primatų glostymui. Tai gali reikšti ir intymumą, pastarieji laižymai ilgesni ir lėtesni.

Šuns akys

Primerktos akys rodo švelnumą asmeniui ar gyvūnui, į kurį žiūrima. Šunys, nuolankiai besišypsantys, jas taip pat gali primerkti. Plačiai atmerktos akys rodo, kad šuo jaučia grėsmę. Agresyvaus šuns akys taip pat gali būti didesnės, negu įprasta. Šunys, kurie jaučia skausmą ar blogai jaučiasi, dažnai atrodo, lyg žvairuotų.

Šuns žvilgsnio kryptis taip pat gali daug pasakyti. Šunys retai žiūri vienas kitam tiesiai akis, nes tai laikoma potencialiai grasinančiu elgesiu. Tačiau daug šunų žino, kad gerai ar netgi malonu žiūrėti šeimininkui į akis. Šuo, kuris žiūri į jus, o jo išraiška atsipalaidavusi, tikisi, kad jį pastebėsim ir yra draugiškas.

Jei šuo žiūri atvirai ir yra įsitempęs, gali būti grėsmingai nusiteikęs. Jei šuo nežiūri tiesiai į Jus, bet matote daug jo baltymų („baltakiuoja“), galimas agresyvus „sprogimas“. Tokios akys dažnai matomos, kai šuo saugo žaislą ar savo mėgstamą vietą. Jei šuo į jį pažiūrėjus nukreipia žvilgsnį, sako, kad paklūsta – arba nerimauja dėl sąveikos su jumis. Galbūt anksčiau žmonės jį buvo išgąsdinę ir dabar jis jais nepasitiki.

Šuns uodega

Pagal uodegos iškėlimo laipsnį, atsižvelgiant į tai, kaip veislė natūraliai laiko savo uodegą, ir kaip ji juda, galima spėti apie šuns nuotaiką. Atsipalaidavęs šuo uodegą laikys natūralioje pozicijoje. Jei jis laimingas, gali švelniai ją vizginti į šonus. Jei jis tikrai laimingas ar susijaudinęs, jo uodega vizga stipriai ar net juda sukamuoju modeliu.

Smarkiai vizginama uodega gali reikšti ir agresiją. Žmonės dažnai galvoja, kad vizginantis uodegą šuo draugiškas, tačiau šunys uodegas vizgina dėl daugelio priežasčių, įskaitant ir tuos atvejus, kai būna agresyvūs. Be to, šuo, kuris nevizgina uodegos, gali būti draugiškas. Didelis nukentėjusiųjų nuo šunų įkandimų teigė, kad užpuolikai uodegas vizgino – tačiau aukos greičiausiai neatsižvelgė į visą šuns kūno kalbą. Dažnai nelabai draugiškai nusiteikusio šuns uodega laikoma aukštai iškelta – ji rodo, kad gyvūnas budrus ar kažko sujaudintas. Jei uodega pabrukta tarp kojų – šuo bijo, tuo pačiu pašiauštas nugaros kailis praneša, kad jis ginsis.

Lėtai mosuojama uodega sako, kad šuo domisi aplink esančiais asmenimis, bet jis nėra tikras, ar kiti šunys bei žmonės draugiški. Baikštus ar sunerimęs šuo uodegą laiko žemai ir galbūt pabrukęs po galinėmis kojomis. Jis gali ją vizginti į šonus, dažnai didesniu tempu negu tada, kai yra atsipalaidavęs. Jei jis tikrai išsigandęs ar ypatingai nuolankus, uodega bus pariesta po pilvu.

Šuns pėdos

Nors šunų pėdoms trūksta žmogiškų rankų vikrumo, tai netrukdo jiems naudoti jas kaip komunikacijos būdą. Šuo gali trypti pėdomis, žygiuoti priekinėmis kojomis, kai užpakalinės vis dar ramios. Tai matoma, kai šuo susijaudinęs, kažko nori ar prašo dėmesio. Šunys letenomis drasko objektą, jei nori jį pasiekti. Daugelis šunų lengvai išmoksta imituoti žmonių rankos paspaudimą.

Šuns kailis

Nors šunims plaukai nėra labai reikalingi bendravimui, iš jų galima įžvelgti kai kuriuos dalykus. Pirma, išsigandęs ar įsitempęs šuo gali šertis daugiau negu įprasta. Dažnai galima pamatyti, kaip šuo pašiaušia keterą ar kailį per visą nugaros ilgį. Paprastai plaukus šuo pašiaušia kai kas nors jį suerzina. Tai galima palyginti su žmogiška „žąsies oda“. Pašiaušti nugaros plaukai reiškia, kad šuo bijo, yra piktas, nepasitikintis, baikštus ar nepaprastai dėl kažko susijaudinęs.

LETENA.LT REKOMENDUOJA

1. Neskubėkite kergti kalės, nes jai tai - daugiau kančia, nei džiaugsmas

2. 10 ilgiausiai gyvenančių šunų veislių

3. Ar šunų seilės iš tiesų gydo?

4. Kas nutiktų, jei katei ar šuniui pašalintumėte ūsus

5. Tinkamiausia šuns veislė pagal jūsų Zodiako ženklą

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (34)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (6)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais (20)

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?