Kodėl tik naminės katės sugeba murkti

 (3)
Po sunkios darbo dienos sugrįžusi namo patogiai įsitaisau fotelyje. Man ant kelių patogiai įsitaiso katė. Ranka rodos savaime pakyla nuo fotelio atlošo ir pradeda glostyti švelnų kailiuką, o netrukus ir vibruoti kartu su katės kūnu. Katės murkimas iš pradžių atpalaiduoja ranką, vėliau kūną ir galiausiai smegenis. Susikaupęs nuovargis pamažu nyksta. Kas gali būti geriau už murkiančią katę?
Katė
© Fotolia nuotr.

Na, bet šiandien apie kitką. Pasidomėkime, kodėl katės murkia? Kur slypi murkimo „aparatas“ ir kodėl tik naminės katės sugeba murkti?

Kada katė murkia?

Dažniausiai tuomet, kai yra patenkinta, bet ne visada. Murkimas pasigirsta, kai glostome katę, maitiname, kai kalbiname arba šukuojame kailiuką (jeigu katė mėgsta būti šukuojama). Murkia ir savo kačiukus laižanti katė – murkimu ji ramina ir kalbasi su savo mažyliais.

Nors dažniausiai murkimas byloja apie pasitenkinimą, kartais katė murkia ir iš streso, pavyzdžiui, atnešta į veterinarijos kliniką, sirgdama ar išleisdama paskutinį atodūsį. Tad ne visos katės murkdamos nori parodyti pasauliui, kad yra laimingos. Būtent šis galvosūkis ir paskatino mokslininkus patyrinėti katės murkimo paslaptis, kurios beje iki šiol nėra visiškai ištirtos.

Iš kur sklinda murkimas?

Daugelis kačių augintojų galėtų lažintis, kad katės murkimo „aparatas“ yra gerklėje, nes prilietus murkiančios katės kaklą juntama vibracija. Vis dėlto šią teoriją XX a. septintajame dešimtmetyje paneigė veterinarijos gydytojas Valteris McCuistionas, kuris rašė: „Jeigu manote, kad katės murkimas sklinda iš gerklės, turėtumėte tikėti, kad mėgiamo serialo aktoriai gyvena televizoriuje“.

Kačių murkimą tyrinėjęs gydytojas manė, kad murkimas sklinda iš diafragmos, o jį sukelia per trachėją atitekantis kraujas į viršutinius kvėpavimo takus. Savo teoriją McCuistionas sukūrė remdamasis barbariškais ir nehumaniškais eksperimentais, kurių neminėsiu, kad kam nors neduok dieve nekiltų mintis juos pakartoti.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje fiziologai Johnas Remmersas ir Henris Gautieras apraizgė kates laidais laideliais, kurių siunčiami impulsai turėjo nurodyti tikslią kūno vietą, iš kurios sklinda murkimas. Mokslininkai užspaudė kelis nervus, tikėdamiesi, kad katės nemurks, tačiau jos murkė kaip murkusios. Vėliau ištyrė kaip veikia gerklos ir diafragma, kai katė murkia. Na ir nusprendė, kad murkimas atsiranda dėl balso stygose esančios ertmės, kuri katei kvėpuojant užsiveria ir atsiveria.

XX a. devintajame dešimtmetyje pastebėta, kad galima išprovokuoti murkimą stimuliuojant tam tikras katės smegenų zonas. Vis dėlto iki šiol neaišku, kokie procesai lemia, kad katė pradeda murkti.

Pasak mokslininkų, katė pradeda murkti tada, kai susitraukia ir atsipalaiduoja gerklos ir diafragma. Katės murkia ir įkvėpdamos, ir iškvėpdamos orą, o murkimo dažnis yra nuo 25 iki 150 Hz.

Murkimas gydo?

Įvairių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad garso dažnis nuo 25 iki 150 Hz gali pagerinti kaulų tankį ir pagreitinti žaizdų gijimą. Retėjantys kaulai ir raumenų atrofija yra didžiulė astronautų problema, dėl kurios silpnėja jų viso kūno kaulų – raumenų sistema. Kaulų retėjimo problema kamuoja ir pagyvenusius žmones, sergančius osteoporoze. Todėl jau ne vienoje ligoninėje visame pasaulyje leidžiama ligoniams bendrauti su gyvūnais – dažniausiai šunimis ar katėmis. Kačių augintojai tiki, kad katės gydo sąnarių skausmą – gal ligos priežasties ir nepašalina, bet juk kur kas maloniau ant kelių pasiguldyti katę nei šildyti kelius triskart perlenktu apklotu.

Murkimas – savigyda

Na ir pabaigai įdomybė. Jeigu murkimo dažnis gali gydyti ir padėti žmonėms – jis padeda ir pačioms katėms. Murkimas padeda atsistatyti katės kaulų struktūrai ir palaikyti vidaus organų būklę. Greičiausiai todėl murkia ne tik sveikos, bet ir sergančios katės. Būtent šis gebėjimas padėti pačioms sau ir yra laikomas kačių evoliucijos persvara prieš kitus žinduolius.

Matyt, kad gebėjimas katei pasveikti savaime ir padėjo sukurti legendą apie tai, kad pakanka uždaryti katę patalpoje, kurioje yra vieni kaulai ir kaulai patys suaugs į vientisą skeletą. Neaišku, ar po didžiulių traumų ar sunkių ligų katės išties pasveiksta dėl to, kad murkia, bet aišku viena – be jų murkimo mūsų gyvenimas nebūtų toks šiltas ir jaukus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (34)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (6)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais (20)

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?