Na, bet šiandien apie kitką. Pasidomėkime, kodėl katės murkia? Kur slypi murkimo „aparatas“ ir kodėl tik naminės katės sugeba murkti?
Kada katė murkia?
Dažniausiai tuomet, kai yra patenkinta, bet ne visada. Murkimas pasigirsta, kai glostome katę, maitiname, kai kalbiname arba šukuojame kailiuką (jeigu katė mėgsta būti šukuojama). Murkia ir savo kačiukus laižanti katė – murkimu ji ramina ir kalbasi su savo mažyliais.
Nors dažniausiai murkimas byloja apie pasitenkinimą, kartais katė murkia ir iš streso, pavyzdžiui, atnešta į veterinarijos kliniką, sirgdama ar išleisdama paskutinį atodūsį. Tad ne visos katės murkdamos nori parodyti pasauliui, kad yra laimingos. Būtent šis galvosūkis ir paskatino mokslininkus patyrinėti katės murkimo paslaptis, kurios beje iki šiol nėra visiškai ištirtos.
Iš kur sklinda murkimas?
Daugelis kačių augintojų galėtų lažintis, kad katės murkimo „aparatas“ yra gerklėje, nes prilietus murkiančios katės kaklą juntama vibracija. Vis dėlto šią teoriją XX a. septintajame dešimtmetyje paneigė veterinarijos gydytojas Valteris McCuistionas, kuris rašė: „Jeigu manote, kad katės murkimas sklinda iš gerklės, turėtumėte tikėti, kad mėgiamo serialo aktoriai gyvena televizoriuje“.
Kačių murkimą tyrinėjęs gydytojas manė, kad murkimas sklinda iš diafragmos, o jį sukelia per trachėją atitekantis kraujas į viršutinius kvėpavimo takus. Savo teoriją McCuistionas sukūrė remdamasis barbariškais ir nehumaniškais eksperimentais, kurių neminėsiu, kad kam nors neduok dieve nekiltų mintis juos pakartoti.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje fiziologai Johnas Remmersas ir Henris Gautieras apraizgė kates laidais laideliais, kurių siunčiami impulsai turėjo nurodyti tikslią kūno vietą, iš kurios sklinda murkimas. Mokslininkai užspaudė kelis nervus, tikėdamiesi, kad katės nemurks, tačiau jos murkė kaip murkusios. Vėliau ištyrė kaip veikia gerklos ir diafragma, kai katė murkia. Na ir nusprendė, kad murkimas atsiranda dėl balso stygose esančios ertmės, kuri katei kvėpuojant užsiveria ir atsiveria.
XX a. devintajame dešimtmetyje pastebėta, kad galima išprovokuoti murkimą stimuliuojant tam tikras katės smegenų zonas. Vis dėlto iki šiol neaišku, kokie procesai lemia, kad katė pradeda murkti.
Pasak mokslininkų, katė pradeda murkti tada, kai susitraukia ir atsipalaiduoja gerklos ir diafragma. Katės murkia ir įkvėpdamos, ir iškvėpdamos orą, o murkimo dažnis yra nuo 25 iki 150 Hz.
Murkimas gydo?
Įvairių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad garso dažnis nuo 25 iki 150 Hz gali pagerinti kaulų tankį ir pagreitinti žaizdų gijimą. Retėjantys kaulai ir raumenų atrofija yra didžiulė astronautų problema, dėl kurios silpnėja jų viso kūno kaulų – raumenų sistema. Kaulų retėjimo problema kamuoja ir pagyvenusius žmones, sergančius osteoporoze. Todėl jau ne vienoje ligoninėje visame pasaulyje leidžiama ligoniams bendrauti su gyvūnais – dažniausiai šunimis ar katėmis. Kačių augintojai tiki, kad katės gydo sąnarių skausmą – gal ligos priežasties ir nepašalina, bet juk kur kas maloniau ant kelių pasiguldyti katę nei šildyti kelius triskart perlenktu apklotu.
Murkimas – savigyda
Na ir pabaigai įdomybė. Jeigu murkimo dažnis gali gydyti ir padėti žmonėms – jis padeda ir pačioms katėms. Murkimas padeda atsistatyti katės kaulų struktūrai ir palaikyti vidaus organų būklę. Greičiausiai todėl murkia ne tik sveikos, bet ir sergančios katės. Būtent šis gebėjimas padėti pačioms sau ir yra laikomas kačių evoliucijos persvara prieš kitus žinduolius.
Matyt, kad gebėjimas katei pasveikti savaime ir padėjo sukurti legendą apie tai, kad pakanka uždaryti katę patalpoje, kurioje yra vieni kaulai ir kaulai patys suaugs į vientisą skeletą. Neaišku, ar po didžiulių traumų ar sunkių ligų katės išties pasveiksta dėl to, kad murkia, bet aišku viena – be jų murkimo mūsų gyvenimas nebūtų toks šiltas ir jaukus.