Kodėl šunys taip mėgsta valgyti išmatas

 (17)
Šunų koprofagija šeimininkams atrodo lyg jokios prasmės neturintis reiškinys. Kodėl kai mes juos tobulai šeriame, jie vis viena ryja fekalijas? Deja, daugeliui gyvūnų rūšių išmatų ėdimas yra natūralus ir savaime suprantamas dalykas.
Šuo
© Fotolia nuotr.

Išmatų ėdimas – labiausiai paplitusi šuniukų iki metų amžiaus problema, tačiau ji gali atsirasti bet kuriuo gyvenimo etapu. Problema taip išplitusi ir įpasta, kad jos klausimu netgi nebuvo atlikta jokių rimtų tyrimų, tad yra daugybė hipotezių, tačiau nė viena įrodyta.

Išmatų ėdimas retai sukelia rimtas sveikatos problemas, išskyrus tai, kad jose gali būti parazitų. Šunys, ėdantys išmatas, dažniau turi problemų su peridonto ligomis - jas sukelia prie dantų prilipę „skanėstų“ gabaliukai.

Pomėgis ėsti išmatas gali kelti pavojų ir žmogui. Didžiausia rizika kyla užsikrėsti toksokaromis (apvaliosiomis kirmėlėmis), kurių kiaušinėliai plinta per užsikrėtusių šunų fekalijas. Šuo, suėdęs užkrėstą š… ir palaižęs žmogaus daiktus, rankas ir pan., gali jį užkrėsti. Žmogus nėra šių parazitų pagrindinis šeimininkas, tad lervos pasklinda po jo organizmą. Dauguma toksokarozės infekcijų būna besimptomės, ypač suaugusiems, ir išsisprendžia pačios. Tačiau kai lervos migruoja po organizmą, gali pridaryti bėdos – galima slaptoji migracija su silpnais simptomais, CNS uždegimas, galų gale – laipsniškas regėjimo praradimas, aklumas.

Kodėl šunys mėgsta išmatas?…

Šunų pasaulis kiek kitoks negu mūsų – jie uosto vieni kitų užpakalius, išmatos ir šlapimas jiems suteikia daug informacijos, fekalijos gali būti puikiu delikatesu. Žmogaus požiūriu išmatų ėdimas tėra bjaurus įprotis, tačiau šunims tai visai natūralu. Yra daug teorijų, kodėl šunys ėda išmatas, jas galima suskirstyti į dvi bendrąsias grupės:

* Elgesio problemos
* Sveikatos problemos

Jei manote, kad išmatų ėdimą sukelia sveikatos problema, tada būtina keliauti pas veterinarą. Jis atliks tyrimus.

Koprofagijos priežastys:

Šuniukams išmatų ėdimas gali būti paprasčiausia mokymosi patirtis. Jei jūsų šuo dar jaunas, situacija greičiausiai pasikeis (90 proc. koprofagijos atvejų taip ir būna). Daugelis šuniukų sulaukę metų amžiaus šio įpročio atsisako, nors kiti juo „mėgaujasi“ visą gyvenimą.

Šuniui išmatos skanu. Daugelis šunų labiau mėgsta sušalusias ar išdžiūvusias išmatas. Kačių iš kai kurių kitų gyvūnų išmatos šunims atrodo pakankamai skanus dalykas dėl savo kvapo ir konsistencijos. Šviežių išmatų temperatūra ir tekstūra panaši į atryto maisto, kurį kalės teikia šuniukams.

Kalės truputį dažniau ėda išmatas negu patinai, tačiau šis rodiklis statistiškai nereikšmingas. Kalės visada sulaižo mažų šuniukų išmatas. Jų buvimo vieta turi būti švari, kad neaptiktų plėšrūnai.

Tai gali būti nerimo, streso ar nuobodulio simptomas. Nuobodžiaujantis šuo gali ieškoti pramogų ir su išmatomis žaisti bei jas ėsti.

Išmatų ėdimas gali būti būdas gauti dėmesio – šeimininkas visada sureaguoja, jei šuo taip elgiasi. Šunys, turintys daugiau negu vieną savininką, išmatas ėda dažniau.

Gan neseniai populiarumą įgijo fermentų teorija – koprofagija gali būti susijusi su virškinimo fermentų veikla. Šuo gali ėsti savo ar kito šuns išmatas, nes jose yra nesuvirškintų medžiagų, arba jie gali bandyti „prasiturtinti“ organizmą virškinimo fermentais. Jei šuo itin mėgsta žolėdžių gyvūnų išmatas, jam gali trūkti B grupės vitaminų. Šuniukams gali trūkti vitaminų ar mineralų, tad jie ėda išmatas, kad atstatytų šių medžiagų pusiausvyrą.

Sterilizuoti, kastruoti šunys labiau linkę į išmatų ėdimą.

Jei šuniukas už „padarymą ne vietoje“ baudžiamas jo nosį kišant į išmatas, vėliau jis gali bandyti jas suėsti – „paslėpti įrodymus“. Taip atsitinka, kai gyvūnas neteisingai baudžiamas. Kitaip tariant, jis mano, kad buvo nubaustas už išmatas ir tuštinimąsi, o ne už tuštinimąsi neteisingoje vietoje.

Šuo valo savo gyvenamą teritoriją. Tai turėtų būti šeimininko darbas.

Išmatų ėdimas gali būti istorinis reliktas. Plėšrūnai kartais ėda savo grobio išmatas bei jose voliojasi, kad paslėptų savo kvapą. Prieš prijaukinimą šunys ėdė kitų gyvūnų išmatas (šunys – linkę būti maitėdomis, ir tai gali būti maitėdų elgesio bruožas), vėliau jie maitinti kitų gyvūnų atmatomis. Kai kurios veislės (boseronai, medžiokliniai šunys, šiaurės veislės) labiau linkusios į koprofagiją.

Labai nuolankūs šunys kartais ėda jų dominuojančių kolegų išmatas.

Jei namie auginamas daugiau kaip vienas šuo, vienam susirgus, kitas gali bandyti ėsti jo išmatas – tai instinktas apsaugoti silpnesnius gaujos narius nuo plėšrūnų.

Šuns virškinumo sistema priklauso nuo konkretaus angliavandenius, baltymus ir riebalus skaidančių fermentų derinio. Yra įrodymų, kad ji ne visiškai geba prisitaikyti prie modernių dietų, kurias sudaro mažiau gyvūninių baltymų ir daugiau angliavandenių bei augalinių baltymų – beveik visada nesuvirškintos medžiagos fekalijose būna ne gyvūninės, o augalinės kilmės.

Tai peršėrimo rezultatas. Jei šuo peršeriamas, jis negali virškinti savo maisto, išmatos išlaiko gerą kvapą ir skonį, tad atrodo puikūs pietūs. Be to, išmatose, ypač kačių, gali būti baltymų.

Jei šuo šeriamas retai, gali išalkti ir ieškoti maisto šaltinių, tokių kaip išmatos.

Koprofagija galima dėl tokių sveikatos problemų kaip pankreatitas, egzokrininis kasos nepakankamumas, žarnyno infekcijos, maisto alergijos, malabsrorbcija, parazitai. Valgymo sutrikimai ar malabsorbcijos sindromas (sutrikusi maisto skilimo produktų rezorbcija iš žarnų spindžio) gali lemti, kad maistinės medžiagos, pasišalinusios iš žarnyno, praktiškai išlieka nepakitusios. Dėl malabsorbcijos sindromo šuo nuolat būna alkanas, tad „užkandžiauja“ išmatomis.

Kai kuriems šunims koprofagija atsiranda dėl medikamentų ar antibiotikų vartojimo.


Kaip atsikratyti šio nemalonaus įpročio

Visada šuns gyvenamą vietą laikykite švarią nuo išmatų, palikite jam kelis žaislus (daug kas rekomenduoja populiarųjį Kong’ą), žiūrėkite, kad jis būtų užimtas.

Jei šuniui trumpalaikė koprofagija (pastebima iki šešių mėn.), geriausia elgesį tiesiog ignoruoti ir stengtis, kad jis nestiprėtų.

Dabar vis dažniau nepatariama šuns bausti už išmatų ėdimą – tai gali tik dar labiau sustiprinti šį elgesį. Labiau padeda paklusnumo mokymas.

Reikia užkirsti kelią koprofaginiam elgesiui, teisingai atlyginti už tinkamą elgesį. Kai pamatote, kad šuo bando ėsti išmatas, elgesį nutraukite – pvz, pašaukite jį arba bandykite š… išmainyti į žaislą. Lengviausia nuolat šunį vedžioti su pavadėliu ir nedelsiant atitraukti, jei tas bando ėsti išmatas. Apsaugoti gali ir antsnukis. Tam puikiai tinka universalusis antkaklis-antsnukis-pavadys, su juo labai lengva greitai privesti šunį patraukti nosį nuo nenorimo daikto. Išmokinkite šunį komandos „palik tai“.

Kai kas iš šeimininkų prieš pasivaikščiojimą apeina teritoriją ir ten rastas fekalijas „paskanina“ aštriais prieskoniais ar nupurškia su vandeniu sumaišytu actu.

Kai kuriose situacijose padeda treniravimas klikeriu, skatinant šunį eiti tolyn nuo išmatų.

Svarbu prisiminti, kad išmatas ėdantiems šuniukams būtina naikinti kirminus, jie turi būti paskiepyti.

Šerti šunį subalansuotu ir maistingu maistu.

Koprofaginių šunų maistą galima pakeisti į konservuotą ėdalą, jį praturtinti augaliniu aliejumi (vienas valgomasis šaukštas 4 – 5 kg kūno svorio). Neduoti šuniui jokių skanukų ar maisto atliekų. Šerti reguliariai du kartus dienoje (pirmenybę teikti dažnesniems šėrimams mažesnėmis porcijomis). Kartais po 1 – 2 mėn. riebi, baltyminga, mažai angliavandenių turinti dieta elgesį pakeičia. Kartais padeda baltymų šaltinio pakeitimas ėdale.

Maistą papildyti šviežiomis ar virtomis daržovėmis. Kai kuriais atvejais problemą „sutvarko“ kaulų ar mėsos produktų miltai. Kai kas į maistą deda ananasų ar anyžių ekstrakto. Kiti žmonės tam pačiam tikslui pasiekti naudoja moliūgus, špinatus, marinuotus agurkus, česnakus. Yra specialių produktų, skirtų šunims su šia problema. Brokoliai, kopūstai, Briuselio kopūstai ir daugelis kitų augalų taip pat naudojamos kaip priemonės kovojant su tuo nepageidaujamu įpročiu. Literatūra sako, kad šios daržovės turi didelį sieros kiekį, tad kai jos suvirškintos, skleidžia bjaurų kvapą. Tačiau realiai kaip dažnai blogas kvapas šunį atgrasina? Labiau tikėtina versija tokia, kad ten esantis sulforafanas turi savybių, kurios gali padėti virškinimo problemų turintiems šunims. Jo daugiausiai būna kopūstuose, ropėse, brokoliuose…

Dažniausiai preparatuose nuo išmatų ėdima pasitaikanti medžiaga – mononatrio gliutamatas/gliutaminė rūgštis (sustiprina skonį). Iš natūralių medžiagų papildus sudaro ramunėlės, česnakai, petražolės, jukos. Taip pat preparatai, padedantys atsisakyti šio įpročio, praturtinami B grupės vitaminais (ypač tiaminu), kai kurie - vitaminu E.

Pastebėta, kad kartais padeda maisto papildymas enteofermentais. Kai kurie savininkai, spręsdami šią problemą, duoda inkstų ar nevalytų galvijų skrandžių.

Sunkiais, ilgalaikiais, kompulsiniais atvejais neurotiškiems šunims skiriami vaistai. Vaistus gaunantys šunys skirstomi į tris grupes – turintys fizines elgesio priežastis (malabsorbcija, virškinimo fermentų stoka), linkę į obesinį-kompulsinį elgesį ar streso sukeltą elgesį (vadinamieji neurotiški šunys) ar tie, kurie buvo netyčia, tačiau tvirtai ir nuosekliai skatinti ėsti išmatas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (34)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (6)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais (20)

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?