Ko ir kodėl labiausiai bijo katės

 (10)
Katės, tie nepriklausomi ir išdidūs sutvėrimai, pasirodo, turi daugybę baimių. Šeimininkai į kačių fobijas turėtų reaguoti supratingai, juk jos neatsiranda iš niekur.
Katė
© Fotolia nuotr.

Triukšmas ir pyktis

Iš kasdienės praktikos žinoma, kad katės mėgsta komfortą, patogumą ir ramybę, o netikėtų staigių garsų bei triukšmo jos tiesiog nepakenčia. Tai tipiška garsų fobija.

Išgirdusios griaustino dundesį, šventinių fejerverkų garsą ar elektrinio grąžto burzgesį, katės puola į paniką, ima blaškytis po kambarį, ieškodamos saugaus kampelio. Katėms kasdien tenka susidurti su buitiniais garsais, kurie jas nervina. Vienos bijo įjungto dulkių siurblio, kitos – plaukų džiovintuvo, o nuo jų skleidžiamų garsų stengiasi pasislėpti po baldais. Ir tai visiškai normalu, todėl nereikia stengtis jų iš ten traukti per prievartą. Pralaukusios pavojų, jos pačios išlįs.

Kačių ausys pasižymi nepaprastu jautrumu: katės ausims dulkių siurblio ar plaukų džiovintuvo skleidžiamas garsas prilygsta mūsų ausimis girdimam vos už keliolikos metrų praskrendančio lėktuvo garsui. Nejaugi jums nebūtų baisu? Kai kurių specialistų nuomone, katės bijo ne tiek didelio garso, kiek jį skleidžiančio daikto, todėl kartais jos gali nuo jo ne bėgti, o atkakliai pulti tą „pabaisą“.

Sausas įstatymas

Kačių tarpe labai paplitusi hidrofobija – vandens baimė, nors iš tiesų katės kuo puikiausiai plaukia. Tiesa, katė gali ir nesipriešinti maudymui, kantriai kentėdama šią nemalonią procedūrą, tačiau tai nereiškia, kad jai tai patinka. Ji žino, kas jos laukia po to...

Priešingai nei šuo, kuris su malonumu prasibėgęs per balas pasipurtys ir greitai išdžius, sušlapusios katės kailiuko džiuvimas užtruks ilgai, ji atrodys apgailėtinai ir jausis nelaiminga, drebės ir labai kruopščiai stengsis išsilaižyti.

Visa esmė glūdi katės kailio struktūroje, kur labai aukštą šilumos izoliaciją sudaro plaukeliai, sulaikantys orą ir tokiu būdu sukuriantys patikimą apsauginį sluoksnį. Vanduo, patekęs ant kailio, išstumia šį oro sluoksnį ir kailis nebeatlieka šildomosios funkcijos. Sušlapusi katė greitai sušąla, o po to ilgai negali sušilti, kol visiškai neišdžiūva. Būtent tai ir yra svari priežastis, dėl kurios katės bijo vandens.

Blogas kvapas

Vonios patalpa kates atgraso ne tik dėl vandens, bet ir dėl joje tvyrančių šampūnų ir kitų kosmetikos priemonių kvapų. Labiausiai atgrasūs katėms – dažų, lakų, klijų ir kitos buitinės chemijos kvapai.

Dauguma kačių siaubingai baidosi citrusinių kvapų – citrinos, greipfruto, laimo, apelsino. Tokie aštrūs kvapai dirgina katės nosies kanalus, kurie jai gyvybiškai svarbūs. Juk praradusi uoslę, katė gali ir žūti. Nepakenčia katės ir acto, spirito, alkoholio, vaistų (išskyrus valerijono) kvapų.

Pasak vienos hipotezės, dėka savo nosies sandaros, katės nujaučia kai kuriuos kataklizmus, vulkanų išsiveržimus. Manoma, kad katės sugeba atskirti smulkiausių dulkių dalelių ir vulkaninių pelenų kvapus, dar joms neišsiveržus į atvirą oro erdvę.

Baisusis daktaras Aiskauda

Antipatiją ir baimę katės jaučia ne tik vaistams, bet ir tiems, kas juos duoda – veterinarijos gydytojams. Apsilankymas gydymo įstaigoje daugeliui kačių tampa tikru išbandymu ir stresu. Baltą chalatą dėvintis ir gumines pirštines mūvintis gydytojas katėms iššaukia net agresiją.

Kaip tokioje situacijoje nuraminti gyvūnėlį? Pirmiausia nusiraminti turi pats šeimininkas. Gyvūnas jaučia jo nuotaiką ir jei šeimininkas elgsis ramiai, katė taip pat bus kur kas ramesnė. Medicininės apžiūros metu šeimininkas turi jausti atsakomybę už gyvūnėlio laikymą, o ir pats katinėlis jausis kur kas saugiau savose rankose.

Pašaliniams įėjimas draudžiamas

Apie kačių bendravimą su žmonėmis galima filmuoti serialus, ne prastesnius už meksikietiškus. Tačiau vienas dalykas tikrai aiškus: svetimi, nepažįstami žmonės murklėms visada bus įtartini ir nekeliantys pasitikėjimo. Vos išgirdęs svetimus balsus ar išvydęs tarpduryje nepažįstamą žmogų, katinas skubinsis saugiai pasislėpti.

Jokiu būdu nereikėtų per prievartą traukti katės iš slėptuvės, norint parodyti ją svečiui. Geriau sudaryti sąlygas katei viską matyti ir tuo pačiu jaustis saugiai. Tokiu būdu ji turės visas galimybes savarankiškai patyrinėti svečius iš šalies.

Būtina įvertinti kartais apgaulingą katės išvaizdą. Nepažįstamo žmogaus sukelta baimė gali iššaukti jos agresiją ir iš bailios, suglaustomis ausytėmis ir pabrukta uodegyte katytės ji gali virsti pasišiaušusia, agresyviai šnypščiančia ir pasirengusia kąsti furija.

Be to, vieno žymaus amerikiečių veterinarijos gydytojo Maiklo Viljamo Fokso nuomone, yra tokių kačių, kurios tiesiog nemėgsta artimo kontakto su žmonėmis. Priežastis – įgimtas temperamentas. Tokiu atveju, deja, lieka tik susitaikyti su katiniška mizantropija (neapykanta žmonėms).

Dar vienas įdomus pastebėjimas: įgimtas drovumas ar laukiniškumas katėms pasireiškia tik išaugus vaikišką amžių. Todėl pirmais katinėlio gyvenimo metais, kad ir koks jis mielas ir draugiškas būtų, neskubėkite spręsti apie tikrąjį jo charakterį ir draugystę su žmonėmis, nes viskas dar gali pasikeisti.

Svetimas tarp savų

Baimę katėms įvaryti gali ne tik žmonės. Pasitaiko atvejų, kai tiesiog su kuriuo nors vienu šeimos nariu katėms nesusiklosto santykiai. Ir tai gali tapti rimta problema, nes gyvendama su „priešu“ po vienu stogu, katė jaus nuolatinę nervinę įtampą ir baimę. Dažniausia tokios baimės priežastis - senos nuoskaudos. Katės turi puikią atmintį, todėl pakanka vieną kartą grubiai pasielgti, išgąsdinti ar nubausti augintinę ir ji to gali neatleisti.

Katėms baimę sukelia ir nuolatinis šeimininko kontaktas su ja, kai ji to nenori, glostymas prieš jos valią, taip pat neatsakingas vaikų elgesys su gyvūnu, tampymas už uodegos, kilnojimas už pilvo. Toks namiškių elgesys gali sukelti gyvūnui ne tik baimę, bet ir jį psichologiškai traumuoti. Po tokių sužalojimų atstatyti draugiškus santykius su gyvūnėliu bus labai sunku.

Tačiau viso to galima išvengti. Pirmiausia, ką reikia padaryti – vengti bet kokių bausmių. Antra, neversti katės per prievartą bendrauti. Trečia, bendrauti su ja ramiu, švelniu balsu, palepinti maistu. Be to, labiausiai su katinu nesutariančiam šeimos nariui nereikėtų atlikti katei siaubą sukeliančių buities darbų, tokių kaip dulkių siurblio įjungimas. Ir, žinoma, verta pažaisti su kate jos mėgstamus žaidimus. Žaidimas jai – geriausia terapija, kurios dėka asociacijos su nemaloniais incidentais pamažu pasimirš, o baimė išnyks.

O kokių baimių turi jūsų katės?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Patarimai

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke? (21)

Šeimininkų galvos skausmas: kaip šuniuką išmokyti gamtinius reikalus atlikti lauke?
Mažą šuniuką įsigiję žmonės patiria ne tik daug džiaugsmo, bet ir nemažai rūpesčių. Esminis jų – kaip išmokyti šunį gamtinius reikalus atlikti lauke, kad nuolat nereikėtų valyti pridergtų namų. Ekspertai pataria apsišarvuoti kantrybe ir laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti

Nutukusių šunų laukia rimtos bėdos: ką reikia žinoti
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas - rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?

Ar saugus gyvūnui moteriškos rankinės turinys?
Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai.

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis) (1)

Šunis kamuojanti liga: kaip ją gydyti? (III dalis)
Sąnarių laisvumą galima nustatyti ne jaunesniam kaip 4 mėn. amžiaus šunyčiui. Anksti tai pastebėjus, galima imtis priemonių žalos sumažinimui – kontroliuoti svorį, pratimus o gal net rinktis operaciją.

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis) (5)

Nemaloni šunų liga: kaip ją gydyti? (II dalis)
Tęsiame publikacijų ciklą apie šuns klubo sąnario displaziją. Įprasta, kad klubo sąnario displazija – didelių veislių problema. Tačiau tai nėra visai tikslu. Displazija dažnai paliečia mažesnius šunis kaip mopsai ar buldogai, o tokie dideli gyvūnai kaip kurtai praktiškai negirdėję apie šią problemą. Taigi išties klubo sąnario displazija nėra didelių veislių problema – tai sunkių (lyginant su dydžiu) šunų problema. Ji reta tarp lengvo sudėjimo keturkojų.

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia? (34)

Gyvūnų kastracija ir sterilizacija: ar tikrai to reikia?
Visuomenėje vis dažniau imta kalbėti apie gyvūnų kastracijas ir sterilizacijas, kurios padeda užkirsti kelią nepageidaujamoms rujoms. Kaip pasirinkti, kokią procedūrą atlikti? O gal geriau naudoti vaistinius preparatus? Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti kastracijos ir sterilizacijos sąvokas, nes daugelis iki šiol mano, kad kastruojami tik patinai, o sterilizacijos atliekamos patelėms. Visgi toks skirstymas iš tiesų nėra teisingas.

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti? (23)

Šunų klubo sąnario displazija: kas tai per liga ir kaip ją gydyti?
Klubo ir alkūnės sąnario displazija – labai varginantys ir daug skausmo sukeliantys sutrikimai. Pirmą kartą displazija aprašyta 1930 metais kaip nauja šunų liga. Daugiau mokslininkų dėmesio ji sulaukė 1950 metais. Nors per paskutinius 50 metų tyrimų bei selektyvaus veisimo dėka tarp kai kurių veislių displazijos atvejai retėja, iš esmės nuo 1966 metų stebimas problemos gausėjimas.

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus? (6)

Kaip tinkamai prižiūrėti šuns nagus?
Kojos, tuo labiau pėdos – pirmoji „bendravimo“ priemonė tarp kūno ir žemės. Gyvendami natūralioje aplinkoje, šunys bėgioja nelygiais paviršiais, laipioja ir kasa. Tai nudilina jų nagus. Galima atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo vilkų nagai – jie kieti ir buki, apsupti šeriuotais plaukais, kas lemia gebėjimą judėti tiek gruoblėtais, tiek slidžiais paviršiais.

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų (13)

Ką daryti, kad jūsų katės kailis žvilgėtų
Katės iš prigimties yra labai švarūs gyvūnai, jos praleidžia tikrai daug laiko laižydamos ir švarindamos savo kailį pačios. Tačiau nors retai, norint, kad katė gerai atrodytų, kvepėtų ir būtų švari, kartais ją tenka išmaudyti ir tam prireikia kosmetikos priemonių. Kokybiška kosmetika reikalinga tiek kasdienei priežiūrai, tiek ruošiant augintinę parodai. Svarbiausia priemonė rūpinantis kailio švara – šampūnas. Jį išsirinkti gali būti labai sunku...

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti? (27)

Pokšintys Naujųjų metų fejerverkai - siaubas gyvūnams: kaip jiems padėti?
Kasmet po Naujųjų metų sutikimo pasklinda gausybė prašymų padėti surasti pabėgusius šunis - šeimininkai juos pasiima kartu pasigrožėti fejerverkais, o kartais supanikavę keturkojai pasprunka net iš namų. Katės tai pat gali bijoti triukšmo, tačiau apie jų bėdas pranešama rečiau. Dažniausiai šventės metu jos įlenda į ramesnį kampą ir dauguma žmonių mano, kad tai normalus elgesys.

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti (25)

Katės šėrimo grafikas: kokių klaidų nedaryti
Nėra greito ir paprasto atsakymo, kaip dažnai reikėtų šerti kačiukus ar suaugusias kates. Natūralioje aplinkoje katės ėda labai dažnai (net iki 12 kartų per dieną) ir po truputį, nepersirydamos. Namų sąlygomis tai sunkiai įmanoma. Maitinimo dažnis priklauso nuo namų aplinkos, savininko darbų grafiko, katės amžiaus ir sveikatos bei ėdalo tipo.

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?

Kaip šuniui išrinkti tinkamą pavadėlį?
Pavadėlis šuniui būtinas, kad augintinis būtų lengvai valdomas. Pavadėlio ir antkaklio tipas priklauso nuo šuns veislės, jūsų biudžeto ir gyvenimo būdo. Kartais tenka pakeisti keletą pavadėlių, kol atrandamas pats optimaliausias. Jeigu jūsų draugų tarpe kas nors augina šunis, galite paprašyti pagalbos iš jų. Jei šuniuką įsigijote iš veislyno, patarti gali ir veisėjas.

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka (3)

Šunų simptomai, į kuriuos negalima numoti ranka
Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama. Tad ką reikia apie tai žinoti?

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais (20)

Šeimininkų klaidos, mylimus augintinius paverčiančios monstrais
Įsi­gy­da­mi šu­nį žmo­nės ti­ki­si pa­tir­sian­tys su juo daug ma­lo­nių aki­mir­kų. Tai tie­sa. Ben­dra­vi­mas su ke­tur­ko­ju drau­gu at­ne­ša daug džiaugs­mo. Ta­čiau tie­sa ir kad ten­ka pa­tir­ti ne­ma­lo­nių, net­gi skau­džių iš­gy­ve­ni­mų. Gy­vū­nai kaip ir žmo­nės su­ser­ga, pa­ti­ria trau­mų. Ne pas­ku­ti­nę vie­tą pro­ble­mų są­ra­še už­ima ir elg­se­nos su­tri­ki­mai. Tai - fo­bi­jos, ag­re­si­ja, de­struk­ty­vus el­ge­sys ir ki­ta. Jei­gu šuo, sa­ky­si­me, bi­jo griaus­ti­nio ir pe­tar­dų (tai pa­si­tai­ko daž­nai), su tuo dar ga­li­ma gy­ven­ti. Rim­tes­nės au­gin­ti­nio psi­chi­kos pro­ble­mos ga­li ge­ro­kai ap­kar­tin­ti gy­ve­ni­mą. Ne­ma­žai šu­nų dėl to net eu­ta­na­zuo­ja­mi. Tai­gi ko­kios šių pro­ble­mų prie­žas­tys ir kaip jų iš­veng­ti?