Kiekvienos veislės ir temperamento šunį galima išdresuoti, tik reikia nuosekliai ir teisingai naudoti reikalingus metodus. Žinoma, kai kurioms užduotims šunys su specifiniais temperamentais netinka, tačiau norint tiesiog maloniai gyventi su keturkoju, tiesiog teks prisitaikyti prie jo temperamento. Verta įsidėmėti ir tai, kad „grynų“ temperamentų būna retai – paprastai jie persipynę, įvairių laipsnių.

Kai kurie šunys gimdami „atsineša“ itin energingą ir, atrodo, sunkiai valdomą būdą. Juos galima pavadinti cholerikais. Jie viskuo domisi, į viską stipriai reaguoja ir paprastai būna nuolat „užsivedę“. Gyventi su tokiu šunimi – šioks toks iššūkis, tačiau norint kontroliuoti tokį gyvūną tiesiog reikia rasti jam tinkančius auklėjimo metodus.

Nervų sistemos tipai

Iš pradžių reikia pažinti augintinio nervų sistemą. Temperamento nustatymas suteikia nuspėjamus pamatus, kuriais remiantis galima reguliuoti šuns mokymo planą. Vengiant sudėtingų terminų, galima išskirti tokius temperamentus: cholerikas, sangvinikas, flegmatikas ir melancholikas.

Sangvinikas:

Sangviniką dresuoti lengviausia, mokomas jis ilgai nenuvargsta. Jis draugiškas ir drąsus, azartiškas, greit reaguoja į aplinką, gerai sutelkia dėmesį. Entuziastingai atneša numestus daiktus, mėgsta virvės tempimo žaidimus. Netikėtas triukšmas ar judesys jį nustebins, tačiau jis greit atsigaus ir prisitaikys. Gerai pakelia stresus, susijaudinęs greit nusiramina.

Flegmatikas:

Gali pasirodyti, kad jam trūksta energijos net pasivaikščiojimams. Jis draugiškas, bet pasyvus, ramus, į naujoves žvelgia apgalvotai. Mėgsta atnešti žaislus ir virvės tempimo žaidimus, tačiau jam trūksta entuziazmo. Netikėtas triukšmas ar judesys jį sunkiai nustebins. Dirbant su tokiu šunimi reikia vidutinio stiprumo dirgiklių, atlaidumo ir atsargumo. Flegmatikas mokosi ilgokai, tačiau viską įsimena ilgam. Komandas vykdo lėtai, be klaidų. Tokį šunį sunku sujaudinti, o sujaudinus – nuraminti.

Melancholikas:

Melancholikas labai sunkiai dresuojamas. Tai neramus, nervingas, bailus šuo. Jam trūksta gebėjimo spręsti problemas, jis vengia naujovių, linkęs sirgti nervų ligomis. Gan entuziastingai vejasi numestą kamuolį, tačiau pribėgęs nuo jo atsitraukia, nemėgsta virvės tempimo žaidimų. Išgąsdintas bėga ar sustingsta, užspeistas į kampą gali gintis. Melancholikas geriausiai mokosi tada, kai atsiranda labai stiprus ryšys su šeimininku. Mokymų metu greit nuvargsta. Reaguoja į menkiausius aplinkos pokyčius.

Cholerikas:

Choleriko nervų sistema nuolat sujaudinta, jam sunku nusiraminti. Tai jautrus prisilietimams, impulsyvus, irzlus, drąsus šuo. Netoleruoja suvaržymų. Gan blaškomas išorinių dirgiklių, labai viskuo domisi. Savininkiškas su žaislas, išgąsdintas gali loti. Labai jautriai reaguoja į socialinį ir aplinkos stresą. Mokosi greitai, lengvai, tačiau susiduria su sunkumais kai tenka save kontroliuoti, susilaikyti, sunkiai skiria artimus dirgiklius. Geriausiai tinka veiklai kur reikia gebėjimo kovoti, sulaikyti bėgantį objektą. Daug pastangų reikia stabdant nepageidaujamą elgesį. Kai kuriose užduotyse gali klysti, ypač kur reikia ilgalaikio susikaupimo. Mokymo pradžioje gali painioti komandas, pvz., stovėt su sėdėt.

Choleriko mokymas

Darbas su tokiu šunimi nuolatinis, užsiiminėjant su juo būtina skatinti pusiausvyrą. Mokymo pradžioje negalima rinktis agresyvių metodų. Taip pat iš pradžių neverta pakaitomis sukėlinėti sužadinimo ir slopinimo, kadangi šuniui kils problemų, jį bus sunku nuraminti (pvz., šuo mokomas kąsti ar ką nors atnešti, ir staiga stabdomas, verčiamas nutraukti veiklą).

Bet koks naujas stimulas tokiam šuniui sukels susijaudinimą. Po stipraus sužadinimo gyvūną reikia nuraminti, išlaukti 0,5 – 1 minutę, o tada duoti kitą komandą, kad jis dėmesį sutelktų į naują dirgiklį. Jei choleriko nervų sistema pakankamai stipri, slopinimą kartais pavyksta išugdyti.

Dresuojant šunį, duodant komandas reikia elgtis ramiai. Jei pajutote, kad prarandate kantrybę, darykite pertrauką ar išvis nutraukite užsiėmimą.

Į pagalbą galima pasitelkti fizinę veiklą (energiją būtina ne tik slopinti, reikia leisti jai kažkur „išlėkti“) ir slopinimo refleksų skatinimą. Svarbiausios „raminančios“ komandos šiuo atveju – sėst arba gult. Pradžioje jų šuo mokomas ramioje aplinkoje, kur nedaug dirgiklių ir jį lengva kontroliuoti. Šios komandos kritinės, gyvūnas jas turi išmokti vykdyti bet kurioje situacijoje, net ir labai susijaudinęs.

Dresuojant šiuos „viskuo besižavinčius“ šunis ne visada tiks žaidimai, kadangi gyvūnas per daug jaudinsis. Nereikalingi ir stiprūs dirgikliai, kadangi net silpnas stimulas sukels didelę reakciją.

Jeigu toks šuo bus nuolat baudžiamas už nepageidaujamą ar impulsyvų elgesį, palaipsniui jis gali tapti nestabiliu, linkusiu į panikos sukeliamą agresiją. Tokie šunys nesimoko iš neigiamų pasekmių, tad veiklas reikia labai struktūrizuoti, pradžioje mažinti socialinį konfliktą, įtampą. Tai padeda gyvūnui išmokti efektyviai susidoroti su iššūkiais, kontroliuoti emocijas, atidėti gerų dalykų išlaukimą. Jei šuo nervingas, šią problemą, kaip ir baimę, įveikti padeda sistemingi desensibilizavimo pratimai.